Europos Sąjungos institucijų vertėjai – tiek nuolatiniai darbuotojai, tiek laisvai samdomi – su maloniu jauduliu ir nekantrumu laukia pavasario, mat tuomet vertinamas jų metų darbas: rengiami „Ančių“ apdovanojimai. Jokie apsirikimai kalbant ar netikslūs vertimai neprasprūsta kolegoms pro ausis. Viskas užrašoma, dokumentuojama, perduodama „Ančių“ apdovanojimų organizaciniam komitetui, o tuomet jau belieka laukti prizų! Apie apdovanojimus kalbamės su viena iš „Ančių“ iniciatorių – Laura Blaževičiūte.
– Kas yra „Antys“ ir nuo ko viskas prasidėjo?
– Antys atsirado taip: sėdėjome mes su Monika Matulevičiūte ir Kristina Miserkejevaite prie Berlaymont pastato, kavinėje (joje dažnai susitikdavome tais laikais), ir kalbėjome apie tuometinę Europos Parlamento narę, kuri buvo puiki vertėjų „draugė“ – nuolat rašydavo skundus, todėl būdavo aptariama prie pietų. Mums išėjo iš kalbos, kad ji yra tikra metų klientė. Ir už to „Metų kažkas“ mes užsikabinome. Kaip tai išsivystė? Matyt, viskas paprasčiausiai gimė savaime. Pirmasis apdovanojimas vyko 2004 m. Strasbūre, gruodžio mėnesį, tąkart žmonių buvo labai nedaug, gal tik vienuolika. Monika, man regis, rado tokius nerealius tušinukus antis, kurios gal buvo panašesnės į papūgas, bet mūsų tai visiškai nesutrikdė. Mes pavadinome tuos tušinukus „antimi-kanarėle“, o prancūziškai „canard-interprete“. Žodžiu, pavadinome tą tušinuką vardu. O kodėl antį sugalvojome? Todėl, kad mūsų gerbiamas dėstytojas Rimas Remeika, kuris mus visus užaugino, visiems pasakoja, kad vertėjas yra kaip ta antis, kuri plaukia gražiai, o po vandeniu jos kojytės stipriai makaluojasi – visai kaip vertėjas. Antis mums visuomet buvo vertėjo simbolis. Tada, pirmaisiais metais, atrodo, nominacijos buvo „Metų vertėjas“ ir dar kelios. Gintaras Morkūnas, pamenu, gavo apdovanojimą „Už pagalbą mylimoms kolegėms“, nes jis kažkuo padėdavo – nebepamenu kuo. Nominacijų buvo visai nedaug, bet visi gavo apdovanojimus ir visi labai džiaugėsi. Po to pasklido gandas, ir taip viskas prasidėjo. Esmė ta, kad „Antys“ jau yra tapusios reiškiniu. Kartais galvoju, kad gal jau nebereikia, gal jau visi pavargo, gal nebeįdomu, bet, žiūrėk, ateina pavasaris, ir visi jau klausia: „Tai kada antys?“ Dabar jau nieko nebegalim padaryti, privalom organizuoti.
– Kiek dabar yra nominacijų ir apdovanojimų?
– Jos labai priklauso nuo metų derliaus. Kasmet būna tradicinės, pavyzdžiui, „Metų vertimas“. Pradėjom gal nuo vieno kokio juokingesnio vertimo, paskui jau rinkom tris – auksą, sidabrą ir bronzą, – o dabar, man atrodo, teikiam penkis apdovanojimus, nes gerų vertimų būna tiek daug, kad gaila neapdovanoti. Nuo metų vertimo atskilo „Žodžių kalvė“. Kuo skiriasi „Metų vertimas“ nuo „Žodžių kalvės“? „Žodžių kalvė“ – tai naujadarai, sugalvoti, neegzistuojantys žodžiai, pavyzdžiui, „pencikai“. O „Metų vertimas“ tai yra egzistuojantys žodžiai, sudėti į labai keistą derinį, kuris keistai skamba.
Nominacijos „Metų vertėjas“ ir „Metų vertėja“ – pasitaiko ne kasmet. Metų vertėjas visiškai nesusijęs su vertimu, tai dažniausiai būna kokį nors nuopelną gavęs žmogus. „Metų klientas“, žinoma, dabar būna kasmet. Juk nuo jo viskas ir prasidėjo. Dabar savo klientus netgi apdovanojame, nors iš pradžių jokių prizų klientams neduodavome. Tiesa, kurį laiką šios nominacijos nebebuvo, bet suomiai, atrodo, jokių kitų apdovanojimų nedaro, tik renka metų klientą, tad ir mes pagalvojome, kad reikia sugrąžinti šią nominaciją.
– Pagal kokius kriterijus dabar renkamas „Metų klientas“?
– Dabar jau renkamas pagal draugiškumą, gerumą, pagal tai, kiek šokolado atneša į kabiną, kiek medžiagos atsiunčia, kiek draugauja su mumis ir šiaip pagal tai, ar yra fainas. Vienas klientas nešdavo šokolado, buvo nominuotas, bet apdovanojimo negavo, užtat, kiek žinau, paskui liūdėjo dėl to. Iš Lietuvos atvažiuojantys klientai kartais atveža dovanų.
– Kas vertėjui yra geras klientas?
– Geras klientas yra tas, kuris pasitiki vertėju, kuris, nors ir pats gerai moka kalbėti angliškai, kalba savo gimtąja kalba ir leidžia mums daryti tai, ką mes galim, ir ką mes mokam. Geras klientas, kuris duoda turimą medžiagą, pavyzdžiui, pasidalija savo paruošta kalba, o jeigu jos nėra – padėkoja, kad mes esame, ir papasakoja, kas yra svarbiausia delegacijai. Kiek maloniai bendrauja, kiek pasitaria, kokie jo atsiliepimai.
– O kodėl klientus reikėtų skatinti kalbėti gimtąja, o ne laužyta anglų ar bet kokia kita užsienio kalba?
– Visų pirma, aišku, dėl to, kad esame mes ir mes norime atlikti savo darbą. Gerai, kai mumis pasitiki, nes mes esame profesionalai. Tačiau iš tikrųjų, man atrodo, kad ir patiems klientams tai yra gerai, nes tada jų pasisakymas turi daugiau svorio, skamba patikimiau ir tvirčiau. Jeigu kažką vebleni kalba, kurios gerai nemoki, darai daug gramatinių klaidų. Kartais, pavyzdžiui, net ir baimė viešai kalbėti gali būti problema. Sakykim, anglų kalbą moki, bet nemoki kalbėti auditorijai, todėl bijai pasisakyti, tad jeigu dar ir drebančiu balsu kalbėsi, tavo pozicija kolegoms tikriausiai skambės kaip nelabai svarbi ir klausytina. Vertėjas vis tiek profesionaliai ir tiksliai sudėlioja akcentus. Kiek esu gyvenime sutikusi žmonių, kurie gerai moka anglų kalbą – tikrai labai gerai, – jie dažniau pasitiki vertėjais negu tie, kurie moka tik truputį.
– Grįžkim prie „Ančių“. Kokie būna geriausi metų vertimai? Ar yra įstrigę kokie kolegų vertimai – ir nuvertimai?
– Jų yra labai daug, aš esu netgi padariusi visų metų šmaikščiausių vertimų sąrašus. Vienas tokių įsimintinesnių – „patvirkinkime darbotvarkę“. Kitas pavyzdys: „alyvuogių uogienė“. Yra labai juokingų keistų vertimų, bet juos neva gali paaiškinti lingvistai. Originale buvo sakoma „Lubyanka palace“, o vertėjas pasakė „Bekingemo rūmai“. Kartais vertėjai mąsto nelinijiniu būdu ir susieja nesusiejamus dalykus.
– Pirmaisiais metais prizai buvo tušinukai su antimis, o kokios dabar būna dovanos? Antis išlieka?
– Antis visada išlieka kokia nors forma. Antis, kaip mes visi žinome, turi daug formų. Buvo, pamenu, kažkada kiaušinis, reikėjo savarankiškai išsiperėti ančiuką. Yra buvę magnetukai su antytėmis, yra buvę tušinukai, kurie cypsi, buvo ir vonios antytės. Per Lietuvos pirmininkavimą [ES Tarybai] buvo ženkliukai – aš pati padariau ženkliuką, sukūriau antį ir dargi su ausinėmis, pačiai atrodė, kad labai kietai padariau. Kiekvieną kartą, pasibaigus apdovanojimams, organizacinis komitetas susirašo ir liepia atkreipti dėmesį į antis.
– Ar žinoma, kuris kolega turi didžiausią ančių kolekciją?
– Aš net neabejoju, kad tai yra Skirmantė Marijauskienė, nes nėra buvę apdovanojimų, kad ji nebūtų gavusi anties. Ir dabar faktiškai viskas priėję iki to, kad net jeigu nebūna už ką duoti, mes vis tiek jai duodam apdovanojimą vien už tai, kad ji turi jį gauti. Bet kolegė paprastai nenuvilia mūsų ir ką nors pašneka arba būtinai padaro.
– Ar vertėjui tai yra garbingas apdovanojimas?
– Daugeliui vertėjų tai yra labai smagus apdovanojimas. Yra žmonių, kuriems galbūt tai atrodo nepriimtina, tai jie tiesiog nedalyvauja apdovanojimuose, bet tą prizą vis tiek gauna. Ne visi mano, kad reikia iš savęs juoktis – ir tai visai teisėta pozicija, galima visaip galvoti, bet net ir tie kolegos, kurie taip mano, vis tiek gauna tas antis. Visi žino, kad antis yra nuoširdus prizas.
– „Antys“ – tai lokalus lietuvių kabinos dalykas ir niekas daugiau jo neturi?
– Aš nežinau. Mes esame apie jį rašę, gandas apie mūsų antis nuskambėjo plačiau. Visi labai žavisi, džiaugiasi, bet niekas daugiau to nedaro, kiek man yra žinoma. Raštininkai, žinau, irgi daro kažkokius apdovanojimus, bet jie kiek kitokie.
– Ir pabaigai – keli vertėjų perliukai.
Nominacija „Metų vertimas“:
Dėl klimato atšilimo ženkliai pasikeitė gamtinė aplinka ir dabar uodai bei kiti mikroorganizmai persikelia gyventi ten, kur anksčiau net neskraidė.
Saikingas ir atsakingas vyro vartojimas.
Reikia susiveržti diržus ir atsiraitoti kojines.
Bičių nėra, bet dulkinimasis tai kažkaip vyksta? (= vaismedžių apdulkinimas).
Žmogus yra moteris, kuris yra saugomas nacionalinių teisės aktų.
Kaip žinia, 2011 metai yra skelbiami oraus stenėjimo.
Ūkininkai, kurie augina įvairias kultūras arba kokį vieną gyvulį.
Čia mes dirbam prieš visų šventųjų dieną, numirėlių dieną.
Nominacija „Žodžių kalvė“
Visaapimantiškumas
Vištienos ir kiauštienos sektorius
Spauskite balsuką
Eurosopąjunga
Dėkoju kompromisijai
Nominacija „Geografinė nuoroda“
Silkė Sibire (= herring in CB area)
Tiems, kurie lieka Briuselyje, linkiu malonaus vakaro Nairobyje.
Kalbino Agnė Vaitasiūtė-Eidžiūnienė
