Ačiū, kad sutikai pasikalbėti. Norėtųsi pradėti nuo profesinio kelio pradžios. Ar vaikystėje svajojai tapti vertėju? Kaip rinkaisi studijas?
Vaikystėje tokių minčių nebuvo, bet jau paskutinėse klasėse, prieš baigiant vidurinę mokyklą, klasės auklėtojos buvome paprašyti parašyti, kuo save įsivaizduojame po daugelio metų. Parašiau, kad vertėju. Turėjau galvoje, kad noriu tapti vertėju raštu, nes meninis vertimas atrodė labai patraukli specialybė. Studijas rinkausi labai paprastai, niekur kitur nebūčiau įstojęs, išskyrus prancūzų kalbą. Tikrai. Nemokėjau kitų dalykų taip gerai, kad būčiau galėjęs juos studijuoti. Pasirinkimas buvo labai aiškus.
Baigęs prancūzų filologijos studijas Vilniaus universitete, studijavai Sankt Peterburgo universitete. Kuo šis laikotarpis buvo įdomus?
1984 m. baigęs prancūzų filologijos studijas, 1986–1989 m. Sankt Peterburge aspirantūroje studijavau teorinę gramatiką. Tais laikais Rusija buvo ir ta pati, ir kita šalis. Tarptautinis gyvenimas Rusijoje buvo daug intensyvesnis nei Lietuvoje. Man dėstė daug iškilių dėstytojų, profesorių, buvo daugiau dėstytojų iš užsienio. Tuo požiūriu buvo labai įdomu studijuoti. Žinoma, sovietų laikais kontaktai su užsieniečiais buvo problemiški, bet vyko M. Gorbačiovo Perestroika. Dar man mokantis buvo pakeistas universiteto pavadinimas iš Ždanovo vardo valstybinio universiteto į Sankt Peterburgo universitetą. Baigiantis studijoms kolegos klausinėjo, kodėl norime išstoti iš Tarybų Sąjungos, juk kartu visiems geriau. Daug diskutuodavome apie istoriją ir nepriklausomybę, įdomūs laikai buvo. Po studijų Sankt Peterburge grįžau į Vilniaus universitetą dėstyti.
Vertėjo profesiją įgijai aukštojoje Paryžiaus Vertimo žodžiu ir raštu mokykloje ESIT. Kaip tai pakeitė Tavo gyvenimą?
Pasikeitė daug kas. Įgijau kitą specialybę. Konferencijų vertimo era Lietuvoje prasidėjo Sąjūdžio laikais. Kadangi vakarų šalys Lietuvos aneksijos nepripažino, užsienio šalių oficialios vyriausybinio lygio delegacijos į Lietuvą nevyko, tad ir vertėjų beveik nereikėjo. Jeigu atvykdavo svečių iš užsienio, juos lydėdavo vertėjai iš Maskvos. Sovietų Sąjungos laikais vertimo žodžiu sektoriaus Lietuvoje nebuvo. Prasidėjus Sąjūdžiui, buvome kviečiami versti įvairių renginių ir pajutome, kad šios profesijos reikia mokytis. Pirmieji kontaktai 1991 m. buvo su Ženevos universiteto dėstytojais. Jie atvyko į Vilnių susipažinti, kaip dirba vertėjai žodžiu ir su jais užmegzti kontaktų. Ženevos vertimo mokyklos direktorė Barbara Moser-Mercer atvyko į Vilnių, ir su ja kalbėjausi apie galimybes studijuoti Ženevoje. Vėliau gavau Prancūzijos vyriausybės stipendiją ir 1992 m. išvykau studijuoti vertimo žodžiu į Paryžiaus Vertimo raštu ir žodžiu mokyklą ESIT. Prasidėjo apskritai naujas mano gyvenimo etapas, nes, iki tol vertėju žodžiu dirbęs mėgėjiškai, įgijau naują profesiją.
Gal galėtum pasidalinti prisiminimais iš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio?
Kolegos anglistai dirbo daugiau, dar prieš Lietuvai paskelbiant savo nepriklausomybę, bet darbo turėjom ir mes, prancūzų kalbos specialistai. Pirmieji mūsų klientai buvo žurnalistai, kurie atvažiuodavo imti interviu, rašyti straipsnių, filmuoti. Prasidėjo renginiai ir mūsų pirmoji patirtis verčiant sinchroniškai.
1997 m. buvo įsteigta Vilniaus universiteto Vertimo studijų katedra. Ar galima Tave vadinti vienu iš steigėjų ar iniciatorių?
Gal ne visiškai. Rimą Remeiką reikėtų vadinti katedros steigėju, nes jam kilo ši idėja ir jis ragino imtis iniciatyvos. Dar 1992 metais, kai mokiausi Paryžiuje, o Rimas, regis, tuo metu studijavo vertimą Lydse, susitikome Londone, lyg kokie šnipai, aptarti, kaip reikėtų steigti katedrą. Iš pradžių kartu su R. Remeika, O. Armalyte, L. Pažūsiu ir kitais kolegomis nutarėme, kad, formaliai nekurdami katedros kaip naujo vieneto, kiekvienas dėstysime vertimą žodžiu savo tuometinėse katedrose. Visi dėstėme studentams vertimą žodžiu, derinome vertimo programas, koordinavome dėstymą, ir tai buvo pirmas žingsnis į Vertimo studijų katedros kūrimą. Tam reikėjo laiko.
Vertimo studijų katedroje dėstei vertimą žodžiu ir esi studentų vadinamas vienu iš iškilių dėstytojų. Buvę studentai Tave mini geru žodžiu, o pats ar nepasiilgsti dėstytojo darbo?
Nepakeičiamų nėra. Gerai katedroje ir dabar. Neseniai akreditavome kelis puikiai verčiančius frankofonus vertėjus. Dabar su studentais nedirbu, nėra laiko, o ir Europos Parlamentas neteikia tiek daug pedagoginės pagalbos kaip Europos Komisijos Vertimo žodžiu generalinis direktoratas, nes išteklių mažiau, nebent patys studentai atvažiuoja. Kartais pasiilgstu tų laikų, nes buvo gražūs metai, kai grįžau iš Paryžiaus. Man pačiam buvo įdomu dėstyti naują specialybę ir dirbti laisvai samdomu vertėju. Tai buvo gera pusiausvyra tarp akademinio-pedagoginio darbo ir darbo kabinoje. Abu aspektai vienas kitą puikiai papildė.
Kaip dabar sekasi derinti administracinio darbo ir vertimo aspektus? Kuo turtingas šis tarpsnis?
Darbas panašus, nes ir toliau dirbu su kolegomis, tarp kurių yra mano buvusių studentų. Didžiausias skirtumas, kad kolektyvas ne lietuviškas, o daugiakalbis ir daugiakultūris. Jo nariai yra iš skirtingų valstybių, ir tai daug ką keičia.
Gal turi savo šūkį ar mėgstamą mintį, kuria vadovaujiesi?
Įspūdį palikusi mintis buvo išgirsta žiūrint prancūzišką filmą: „Mintys – tai plytos, iš kurių įmanoma pastatyti viską, bet su žodžiais labai lengva visa tai sugriauti“. Šis posakis tinka mūsų sektoriui, nes turime versti mintis, o ne žodžius. Su žodžiais labai lengva viską sugriauti. Turime žvelgti giliau nei žodžio lygmuo.
Esu girdėjusi apie Tavo sugalvotą orkestro ir solisto metaforą. Gal galėtum ją priminti ir pakomentuoti?
Vilniuje vykusi Europos nacionalinių kalbų institucijų federacijos (EFNIL) konferencija buvo skirta kalbų įvairovei ir vertimui. Skaičiau pranešimą ir kalbėjau apie tai, kaip kartais tenka dirbti sunkiomis sąlygomis, kai kalbėtojai parengia tekstus, o mes nieko negauname ir net nežinome, ką jie pasakys. Man į galvą atėjo palyginimas su orkestru. Jeigu kalbantįjį palygintume su solistu, o vertėjų komandą su jam akompanuojančiu orkestru, tai padėtis būtų tokia: prieš koncertą orkestras ne tik negauna kūrinio natų, bet net nežino, kokio žanro kūrinį solistas atliks – ar ariją iš operos, ar sunkųjį roką, ar džiazo improvizaciją, ar liaudies dainą, tačiau iš orkestro tikimasi nepriekaištingo grojimo. Tokiomis sąlygomis mūsų darbas tampa labai sunkus. Kartais neįmanoma tiksliai išversti savo tekstą skaitančio kalbėtojo, nes yra fiziologinės prasmės apdorojimo ir suvokimo ribos. Situacija pagerėtų, jeigu solistas suprastų, kad visi esame vieno orkestro dalyviai, ir pateiktų tekstą iš anksto, tuomet galėtume kūrinį atlikti kartu, viską žinodami.
Konferencijų vertėjo profesija nelengva. Daug investavome, kad ją įgytume, o dabar baiminamės, ar užteks darbo, nes mokomasi užsienio kalbų ir taupoma vertimo žodžiu paslaugoms. Kokia, Tavo nuomone, vertimo žodžiu profesijos ateitis?
Labai sunku prognozuoti, beveik neįmanoma, nes pastaraisiais metais buvo daug įvairių pokyčių ir įvykių, kurių niekas iš anksto negalėjo numatyti. Sunku kalbėti apie ateitį, bet esu nusiteikęs optimistiškai ir nemanau, kad konferencijų vertėjo profesija išnyks ar kad vertėją pakeis kompiuteris. Manau, kad vertėjai žodžiu savo darbe naudos daugiau modernių technologijų ir turės išmokti su jomis dirbti, bet žmogaus vertėjo tikrai reikės. Jeigu dirbtinis intelektas žmones pakeis, tai įvyks negreitai, jei apskritai įvyks. Vertimo žodžiu ateitis priklausys ir nuo valstybių kalbos politikos, nuo to, kokio požiūrio Lietuva laikysis dėl lietuvių kalbos vartojimo ES institucijose. Jeigu Lietuvos vadovai manys, kad geriau mūsų atstovams kalbėti užsienio kalbomis, o ne lietuviškai, tai mūsų profesijos padėtis bus sudėtingesnė ir ateitis mažiau nuspėjama. Tikiuosi, kad lietuvių kalba, kaip viena iš oficialių ES kalbų, liks gyva ES institucijose, o Europos Parlamente (EP), manau, ji tikrai turėtų likti. Europos Parlamento nariams nėra reikalavimo mokėti užsienio kalbas, kadangi galima būti išrinktais nepriklausomai nuo gyvenimo patirties, išsimokslinimo ar kalbų mokėjimo. Europos Parlamente kalbėti savo kalba ir klausytis vertimo į savo kalbą yra ne galimybė, o teisė. Todėl tikiuosi, kad, bent jau EP, ta teisė išliks, tačiau viskas yra valstybių rankose.
Ko palinkėtum tiems, kurie dar tik svajoja apie vertėjo žodžiu profesiją?
Naujų vertėjų poreikis sumažėjęs. Dabar vertėju tapti yra sunkiau nei anksčiau, prieš Lietuvai tampant ES nare. Tiems, kurie yra įsitikinę, kad tai jų pašaukimas, ir kurie pasirengę labai sunkiai dirbti, kad taptų vertėjais, palinkėčiau neišduoti savo svajonės, nes puikių vertėjų visuomet reikės.
O ko palinkėtum mums visiems, dirbantiems ir mylintiems savo darbą?
Linkiu, kad neišblėstų profesinė aistra, kad vertimas nenusibostų ir teiktų džiaugsmo mums patiems ir mūsų klausytojams, kad vertėjai tobulėtų, išmoktų bent po keletą naujų kalbų, ir kad visiems būtų pakankamai darbo.
Ačiū už pokalbį. Lietuvos konferencijų vertėjų asociacija ir Tau linki įkvėpimo, entuziazmo ir sėkmės.
Su Gintaru Morkūnu kalbėjosi LKVA narė Lina Kubertavičiūtė