AR GALI BŪTI… „VAIZDO VERTIMAS“? APIE AUDIOVIZUALINĮ VERTIMĄ IR JO ĮDOMYBES. I DALIS

Jei žaistume „Asociacijų žaidimą“, kas jums pirmiausia šautų į galvą, išgirdus žodžius „užklotinis vertimas“, „surtitravimas“ ar „garsinis vaizdavimas“? O štai Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų institute, kur ruošiami audiovizualinio vertimo specialistai, tokie terminai – „kasdienė duona“. Apie tai, kas yra audiovizualinis vertimas, kokios jo ištakos ir kur jis pritaikomas LKVA narė Agnė Vaitasiūtė-Eidžiūnienė kalbėjosi su instituto direktore prof. dr. Danguole Satkauskaite (sritis – dubliavimas ir užklotinis vertimas), doc. dr. Jurgita Kerevičiene (sritis – subtitravimas ir subtitravimas kurtiesiems), asistente dr. Laura Niedzviegiene (sritis – garsinis vaizdavimas akliesiems), doktorante, dėstytoja Jurgita Astrauskiene (sritis – dubliavimas, užklotinis vertimas) ir doktorante, dėstytoja Lina Abraitiene (sritis – subtitravimas, surtitravimas).

audioviz

Iš kairės į dešinę: Danguolė Satkauskaitė, Jurgita Astrauskienė, Lina Abraitienė, Jurgita Kerevičienė ir Laura Niedzviegienė

Audiovizualinis vertimas: kaip jį galima apibrėžti, kas jį sudaro ir kokios tokio vertimo ištakos?

Prof. dr. Danguolė Satkauskaitė. Iš tikrųjų Lietuvoje audiovizualinis vertimas kaip mokslas prasidėjo turbūt tiktai XX a. 10-ajame dešimtmetyje. Viena iš pradininkių buvo Alina Baravykaitė, Vilniaus universiteto doktorantė, kuri vėliau savo tyrimus tęsė Vokietijoje. Jos pirmosios publikacijos buvo apžvalginio pobūdžio: apie audiovizualinio vertimo būdus Lietuvoje, kaip jie taikomi. Paprastai išskiriami trys pagrindiniai audiovizualinio vertimo būdai – subtitravimas, dubliavimas ir užklotinis vertimas. Anksčiau užklotiniam vertimui pavadinti buvo naudojami kiti terminai, pati Alina Baravykaitė vartojo terminą „sinchroninis įgarsinimas“. Ji yra germanistė, tad tokį terminą pasiskolino iš vokiečių kalbos. Buvo ir įvairių kitokių variantų, dar buvo vartojamas terminas „užkadrinis balsas“, bet pradėjus vykdyti išsamesnius audiovizualinio vertimo tyrimus paaiškėjo, kad abu terminai nėra tikslūs. Kreipėmės į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir bandėme tuos terminus apibrėžti, įtvirtinti juos kaip mokslinius terminus, ne vien šnekamojoje kalboje vartojamus. Pavyzdžiui, užkadrinis balsas labiau tinkamas įgarsinimo procesui, atkreipia dėmesį į aktorius, kurie paskolina savo balsą, įgarsina filmus, bet kaip vertimo būdas, skirtas vertėjams, jis netinkamas, nes balsas nėra vertimas. Užklotinis vertimas mums pasirodė priimtiniausias. Valstybinė lietuvių kalbos komisija patvirtino, kad toks terminas yra galimas. Taigi, trys pagrindiniai audiovizualinio vertimo būdai yra subtitravimas, dubliavimas ir užklotinis vertimas. Kartais dubliavimas ir užklotinis vertimas yra apibendrinami ir abu priskiriami įgarsinimui (angl. revoicing). Daugelyje pasaulio šalių užklotinis vertimas taikomas žinioms, dokumentikai. Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kurioje užklotinis vertimas naudojamas vaidybiniams filmams. Be šių trijų pagrindinių, yra dar ir kitų audiovizualinio vertimo būdų.

Dėst. Jurgita Astrauskienė. Aš gal dar grįšiu prie klausimo, kas gi yra tas audiovizualinis vertimas. D. Satkauskaitė nuėjo gilyn, į audiovizualinio vertimo būdus, o iš tikrųjų, kai tenka važiuoti į mokyklas ir kai pas mus atvažiuoja iš mokyklų, dirbame su vaikais, jiems tenka kažkaip labai paprastai paaiškinti, kas yra tas audiovizualinis vertimas. Paprastai, kai tą klausimą užduodame, auditorijoje būna tylu – nebent auditorijoje sėdi Lauros Niedzviegienės sūnus, – jis pateikia tokią definiciją, kurios dar ir mes nežinome. Visada bandome kartu su vaikais, kitų universitetų studentais ar mokyklų absolventais išsiaiškinti, kas tai yra. Tuomet sakau, kad audiovizualinį vertimą reikėtų palyginti su kitais vertimo būdais – vertimu raštu ir vertimu žodžiu – ir tada pačiame termine išryškėja tos dvi dalys – audio ir video. Taigi audiovizualinis vertimas skiriasi nuo kitų vertimo būtų tuo, kad tai nėra tik tekstinės ar žodinės medžiagos vertimas. Vertėjas turi atsižvelgti ir į girdimą, ir į matomą aspektą. Pavyzdžiui, versdamas knygą, vertėjas tam tikrą žodžių žaismą ar anekdotą gali išversti labai kūrybiškai, pasitelkdamas visai kitus objektus ar simbolius, o versdamas filmą dažniausiai turi derinti žodžius prie vaizdo. Jeigu filme juokaujama apie obuolį ir jis rodomas ekrane, vertėjas negali pasiūlyti lietuviško juokelio apie mėnulį, nes žiūrovas nesusies vaizdo ir dialogo, ir humoristinis efektas dings. Tada galima kalbėti apie produktus, kurie yra verčiami taikant audiovizualinį vertimą, o tuomet dar aiškiau, kuo šis vertimas skiriasi nuo klasikinio vertimo.

Gal galėtumėte plačiau pakalbėti apie tuos garsinius ir vaizdinius produktus, kuriems audiovizualinis vertimas yra pritaikomas?

J. Astrauskienė. D. Satkauskaitė dar nepaminėjo vieno vertimo būdo, nors nežinau, ar galima jį išskirti kaip atskirą – tai lokalizacija. Šiuo metu telefonų programėlių ir vaizdo žaidimų lokalizacija yra labai populiari, nors, tiesą sakant, Lietuvoje labai mažai vaizdo žaidimų, kurie yra lokalizuoti. Programinė įranga, be abejo, yra lokalizuota, ir vis dar tobulėja, todėl ją reikia nuolatos lokalizuoti. Yra įvairių svetainių, kurios dažnai pateikiamos net ne dviem, o trimis arba keturiomis kalbomis – tai priskirtina lokalizavimui.
Dar iš audiovizualinių produktų galima paminėti filmus, spektaklius. Taip pat operas, kurios yra surtitruojamos.

Operos subtitruojamos?

Dėst. Lina Abraitienė. Operos suRtitruojamos. Skirtumas tarp subtitravimo ir surtitravimo yra akivaizdus, nes subtitrai – tai tekstas, esantis apačioje, o surtitrai – tai tekstas, esantis viršuje. Tai vienas naujų vertimo būdų. Pirmieji paminėti fiksuoti surtitrai parodyti 1984 metais Kanadoje. Viskas, kas yra Lietuvoje, yra nauja – taip pat ir programinė įranga, nes surtitrams demonstruoti reikia specialios programinės įrangos. Ne visi teatrai tą gali sau leisti.
Be to, subtitrai yra įrašomi iš anksto, išdeginami juostoje, o surtitrai kiekvienąkart demonstruojami gyvai. Surtitruotojas seka operą, stebi, kas vyksta, skaito, pasidėjęs klavyrą, ir spaudo mygtukus tada, kada reikia parodyti surtitrą.

Kuriuose teatruose naudojamas surtitravimas?

L. Abraitienė. Iš tiesų teatrai dabar pajuto naudą, nes tokiu būdu gali pritraukti daugiau žiūrovų. Tendencija rodyti surtitrus Kaune dabar itin aiškiai matoma. Pirmasis spektaklis su surtitrais Kauno valstybiniame muzikiniame teatre buvo pastatytas 2006 metais. Teatras pajuto, kad gali pritraukti daugiau žiūrovų, nes, na, vyresnioji žiūrovų karta mielai eina į klasikinius spektaklius, kuriuose dainuojama klasikinėmis kalbomis – italų arba vokiečių, – bet jaunimas labai nemėgsta tokių spektaklių, nes nemoka tų kalbų, todėl surtitrai yra tam tikras išsigelbėjimas teatrui, padeda pritraukti daugiau žiūrovų. Be to, reikia nepamiršti ir užsieniečių. Svečiai atvažiuoja į Lietuvą, nori nueiti į spektaklį, jiems vertimas yra aktualus.

Doc. dr. Jurgita Kerevičienė. Audiovizualinių produktų grupei priklausytų taip pat adaptuoti vertimai žmonėms, turintiems regos arba klausos negalią. Kurtiems ir neprigirdintiems žiūrovams mes išverčiame tekstą ir sukuriame jiems specializuotus subtitrus. Laura dirba su žmonėmis, kurie negauna informacijos per regą.
Subtitrai kurtiesiems ir neprigirdintiesiems – tai visiškai nauja tendencija Lietuvoje ir šiek tiek kitoks teksto perteikimo būdas: ne tik vertimas, bet ir gimtąja kalba pateiktų audiovizualinių tekstų adaptavimas. Čia kuriami ne tik įprasti subtitrai, rodomi ekrano apačioje, bet tuo pačiu ekrano viršuje ar viršutiniame kampe pateikiama užkadrinė informacija: foniniai garsai, muzikinio fono chrakteristika ir t. t. Be to, šiuose subtitruose spalvomis, specialiu šriftu ar dar kitais būdais identifikuojami veikėjai, kad žiūrovai, turintys klausos sutrikimų, galėtų suprasti, kas ir ką kalba, būtų aiškios veikėjų kalbėjimo manieros, tonacijos, nuotaikų aspektai, t. y. kad būtų aiškus filmo turinys ir režisieriaus perteikiama žinutė. Viešai pirmą kartą šia metodika sukurti titrai buvo pritaikyti Kauno dramos teatre. 2017 metais lapkričio 11 dieną mes parodėme specializuotus titrus Ievos Simonaitytės spektakliui „Gentis“. (Anksčiau kai kuriems spektakliams buvo pritaikytas tik sinchroninis vertimas gestų kalba.) Po pirmojo mūsų bandymo, tikslinė auditorija buvo maloniai nustebinta, kad kartu su visais žiūrovais galėjo dalyvauti spektaklio istorijoje, viską suprato ir mėgavosi padovanota pramoga. Kai jų paklausėme, kas geriau spektaklyje: gestų kalbos vertėjas ar surtitravimas, visi pritarė, kad surtitravimas yra malonesnis, galima mėgautis spektakliu, stebėti aktorius, jų mimiką ir pan. O kai spektaklį verčia gestų kalbos vertėjas, turi nuolat nukreipti žvilgsnį į vertėją, kad suprastum, ką perteikia aktoriai, ir sudėtinga stebėti tai, kas vyksta pačioje scenoje. Kita vertus, ne visi kurtieji ir neprigirdintieji moka gestų kalbą.

Kiek tokių spektaklių jau buvo parodyta? Ar tik vienas?

J. Astrauskienė. Spektaklis tik vienas, tačiau mes darome specializuotus subtitrus ir filmams. Labai aktyviai bendradarbiaujame su socialiniais partneriais. Matydami jų poreikius, stengiamės juos atliepti. J. Kerevičienės minėtas atvejis – pirmasis Lietuvos istorijoje spektaklis, pritaikytas kurtiesiems ir neprigirdintiesiems. Dėstytoja kartu su studentais yra pritaikiusi medžiagą Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrui.

Doc. dr. J. Kerevičienė. Sunku turbūt kitiems įsivaizduoti, kaip vargsta vaikai ir mokytojai šiame centre su edukacine medžiaga. Pavyzdžiui, stebėjome literatūros pamokai pritaikytą meninį filmą „Eglė žalčių karalienė“ (režisierė J. Janulevičiūtė). Vaikai pasižiūri dalį filmuko, mokytoja sustabdo įrašą, išverčia į gestų kalbą, vėl rodo ir vėl ta pati procedūra.
Socialinės darbuotojos prašymu, mūsų studentai išvertė šiam centrui filmukus apie depresiją, apie kurčiųjų vaikų ir suaugusių žmonių savirealizaciją visuomenėje, internete slypinčius pavojus. Taip pat istorijos pamokoms esame sukūrę specializuotus subtitrus filmukams apie svarbius istorinius faktus. Tai buvo nemenkas iššūkis, kadangi moksleiviams adaptuoti mokomųjų dalykų medžiagą yra labai sudėtinga: daug terminų, pavyzdžiui, de jure, de facto, kuriuos vaikai nelabai supranta, nes jų gimtoji kalba – gestų kalba. Iš tiesų sudėtinga perteikti subtitrais sudėtinius mokslinius reiškinius paprasta lietuvių kalba, kuri jiems – užsienio kalba. Įsivaizduokit, jie žiūri mokomąjį filmuką, kuriame kartais mums, gimtakalbiams, sunku suprasti terminus, o dar juos reikia pateikti adaptuota forma. Tokiu atveju, mes bandome pristatyti terminus supaprastinta kalba, kartais jiems sukuriame specializuotus atskirus subtitrus, kuriuos pateikiame ekrano viršuje su ilgesniu išlaikymu. Vadinasi, audiovizualinę produkciją ne tik pateikiame su subtitrais, bet ją dar adaptuojame pagal vaikų gebėjimus.
Dar vienas mūsų pasididžiavimas: pirmą kartą Lietuvoje parodytas plačiaekranis režisierės Eglės Vertelytės filmas „Stebuklas“. Filmo prodiuseris pasidalino su mumis savo lūkesčiais ir ketinimais, o mes parengėme šiam filmui specializuotus subtitrus. Dabar šis filmas keliauja po visą Lietuvą, rodomas kino teatruose, o jo tikslinė auditorija – žmonės, turinys klausos negalią. Specializuotais subtitrais identifikuojami filmo veikėjai, jų kalbėjimo raiškos aspektai, pateikiama užkadrinė informacija. Skliausteliuose, pavyzdžiui, nurodome, kokia groja muzika, kokie skamba muzikos instrumentai, kokia kuriama nuotaika. Tai labai aktualu ir įdomu negirdintiems žmonėms. Netgi tie, kurie iš prigimties negirdi garsų, sako, kad jie norėtų žinoti, kokie skamba garsai, kokie girdėti muzikos instrumentai. Jeigu kokio instrumento nežino, ar pateikta informacija yra jiems negirdėta, grįžę namo bando pasisemti žinių iš internetinių puslapių arba kitokių informacinių žinynų. Vadinasi, užkadrinės informacijos pateikimas subtitruose – kartu ir šviečiamoji tikslinės auditorijos priemonė. Kartais gali pasirodyti, kad informacijos gausa ekrane trukdo žiūrėti filmą, bet šios tikslinės auditorijos subtitrų įvairovė, jų išdėstymas ekrane netrikdo ir netrukdo žiūrėti filmo, nes jų matymo laukas yra daug platesnis, ir vienu metu jie spėja užfiksuoti visą informaciją. Taigi, tokių specializuotų subtitrų kūrimas – ne tik įprastų titrų kūrimas, versto teksto pateikimas, bet ir lietuviškos audiovizualinės medžiagos adaptavimas.

J. Astrauskienė. Daugiausiai problemų kyla, kai labai greitas filmo tempas, kai jame daug kalbama, kai veikėjai ginčijasi, jų kalba persidengia. Pirmasis mūsų bandymas, kuriuo labai džiaugiamės, įvyko „Nepatogaus kino“ iniciatyva. Jie rodo dokumentinius filmus ir norėjo vieną festivalio skiltį pritaikyti kurtiesiems ir neprigirdintiesiems. Rekomendavome jiems savo absolventę. Buvo parengti penki filmai. Kai susitikome po festivalio aptarti, kas pasisekė, o kas ne, ir iš to pasimokyti, paaiškėjo, kad kai kurie filmai buvo labai „nedėkingi“, nes juose vyravo itin greitas pasakotojo tempas, užtat buvo sunku papildomai įterpti informacijos į subtitrus kurtiesiems ir neprigirdintiems. Dabar jau kitam festivaliui tarsimės dėl filmų repertuaro.

Parengė Agnė Vaitasiūtė-Eidžiūnienė

 

Comments are closed.