DEŠIMT KLAUSIMŲ APIE VERTIMĄ IR VERTĖJUS

Rimtų ir nerimtų profesinių pamąstymų ciklas: Dešimt klausimų apie vertimą ir vertėjus, kuriuos visada norėjote užduoti…*

*Bet niekada neišdrįsote

PIRMASIS KLAUSIMAS

Kas per velnias tas vertimas, iš kur jis išdygo – ir ar „vertėjas“ apskritai yra profesija?

Vertimas nėra tas svajonių žodis, kurį kiekvienas kartoja nuo pirmojo kavos puodelio ryte iki vakarinio pasimatymo su dantų šepetėliu. Paprastai šis žodis įšoka į mūsų gyvenimą netikėtai, savaime, be jokio perspėjimo. Ir dažnai – ne pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis, ne pačiame maloniausiame kontekste.

Nekalčiausi atvejai – kai paimate puikaus užsienio autoriaus romano lietuvišką leidimą, nusiteikiate malonioms „akimirkoms su knyga“, panyrate į jaudinantį siužetą… kol suprantate, kad jausmingame dialoge kažkas labai ne taip! Nesueina galai: herojus tik ką kuždėjo kažką apie viena, o herojė jam atsakė… na, švelniai tariant, „ne į temą“. Bet jis net nenustebo… Kyla įtarimas, kad ne autorius taip sugalvojo, o tas genialus uždarbiaujantis studentas, leidyklai pataupius, ėmęsis nebrangiai išversti knygą iš kalbos, kurios dar kaip reikiant neperprato.

Arba štai, skaitomiausiame naujienų portale randate tokį mašininio vertimo šedevrą: „Pilotas spėjo laiku katapultuotis iš lėktuvo, mėginusio nutūpti ant lėktuvnešio denio, bet dėl techninio gedimo nukrito į jūrą.“ Rimtai? Vargšas sugedęs pilotas! O turėjo ištikšti ant denio, matyt…

Bet būna ir rimtesnių. Štai užsisakote internetu filmo peržiūrą – na, gal kiek paskubėjote, neperskaitėte visų aprašymo detalių, sumokėjote. Ir filmas prabyla į jus… norvegiškai. Pasimėgavę minutėlę vikingų šneka, pulte susirandate komandą „subtitrai“. Ir čia išlenda platus pasirinkimas: be subtitrų arba… subtitrai norvegų kalba. „Jie ką, durni? O kur normalus vertimas!?” – gana tikėtina ne vieno tautiečio reakcija. Aišku, kalbame apie situaciją tėvynėje, o ne kukliame lietuvio emigranto būste tarp norvegiškų bulvių laukų…

Nepakankamai rimta? Gerai, pakalbėkime apie atostogas, kurias ketinate praleisti keliaudami automobiliu… Sustojate mažame Belgijos miestelyje prie bažnyčios, pasidarote keletą asmenukių, prisėdate netoliese restoranėlyje taurei… sulčių (už vairo gi!). Grįžę aptinkate „šviežią“ baudos kvitą po valytuvais su rieboka sumele… Nes sustojote kaip tik po užrašu, kuriame taisyklinga flamandų kalba paaiškinta, kad šioje vietoje stovėti leidžiama tik šeštadieniais ir sekmadieniais. Tik jūs to nesupratote… Beje, pareigūnai, išrašę jums dosnią sąskaitą, dar tikrina kitus automobilius. Mėginate derėtis, pasitelkę visas mokyklos laikų anglų kalbos žinias. Pareigūnai geranoriškai atsako… žinoma, flamandiškai. Na gerai, pereina prie prancūzų kalbos. Derybos, rodos, bus vaisingos… Štai tada ir vėl aplanko mintis apie vertėją!

Nekalbu jau apie vis populiaresnę situaciją, kai gražiame Europos didmiestyje prie jūsų pasileidžia tamsaus gymio vyrukas, keistai išsipūtusia liemene, ir, išsitraukęs pusmetrio ilgio virtuvinį peilį, ima kažką labai aistringai jums šaukti. Baikit, negi tikrai nebūtų smalsu suprasti, ką jis mėgina jums pasakyti!? Deja, nei dubliuoto garso takelio, nei subtitrų… Apmaudu. Belieka klausyti širdies balso… O jis kažkodėl ragina išmėginti jėgas sprinto distancijoje.

Tai va, susikalbėjimo problema – sena kaip pasaulis. Na gerai, kaip žmonija, nes tiranozaurai su brontozaurais kažkaip išsiaiškindavo tarpusavio santykius gestų kalba. Kažkada mūsų seniausi protėviai, matyt, irgi ja naudojosi, argumentus sustiprindami vėzdų mostais. Bet ilgainiui drauge su papildomais smegenų vingiais atsirado ir supratimas, kad toms pačioms smegenims bus daug sveikiau mėginti susikalbėti žodžiais. Jei tik įmanoma…

Neabejotina, kad jau tais priešistoriniais laikais žmonės neišvengiamai susitikdavo ir kitokių žmonių, kalbančių svetima, nesuprantama kalba. „Kultūriniai mainai“ vykdavo įvairiais būdais – ir ne visada labai kultūringai. Pavyzdžiui, daug kur savo laiku buvo madinga grobti nuotakas. Arba imti į nelaisvę ištaškytos svetimos genties likučius. Taip vienos grupės žmonės patekdavo į kitą grupę ir turėdavo – be abejo, naudodamiesi universalia gestų kalba – išmokti savo naujų gentainių kalbą.

Tačiau kartais apsimokėdavo įtikinti tuos, kitus, kad atėjai ne atimti jų mėsos ar moterų, o nori, pavyzdžiui, pasiūlyti išmainyti keletą ieties antgalių į šiltą urvinio lokio kailį… O gal net ir moterų norisi – bet šį kartą jūsų genties vadas nutarė patausoti saviškių kaukoles ir organizuoti civilizuotą piršlybų (arba nuotakų natūrinių mainų) procesą. Tikėtina, kad panašiomis aplinkybėmis kam nors ir šovė mintis: „Ei, o ta mergiotė, kurią mes pernai pasigrobėm iš šių kraštų, gal ji galėtų aniems paaiškinti, ko mes norime?“ Arba: „Ursai, tu dažniau už kitus medžiodavai šiose žemėse, gal supranti nors kiek, ką jie šūkauja? Ar tie kirvukai rankose ką nors reiškia?“

Nebeleisdamas vaizduotei per daug įsiaudrinti, apibendrinsiu, kad tokie susidūrimai, matyt, ir buvo vertimo, kaip amato, reikalaujančio tam tikrų, ne visiems būdingų įgūdžių, ištakos. Tikėtina, kad vertimo veikla yra tokia pat sena, kaip ir pats kalbos reiškinys. Tad, kai užsimenama apie „seniausios profesijos atstoves“, galima suabejoti, ar kartais čia ne apie vertėjas… Nors toms profesinėms paslaugoms, apie kurias tikriausiai ne vienas pagalvojote, pakaktų ir gestų kalbos, bet tikromis paslaugomis jos tapo tada, kai atsirado prekybiniai santykiai ir įvairios atsiskaitymo formos… Tad giliau pamąsčius, pirmosios vertėjos – tos pačios iš kitos genties parsivestos nuotakos – ko gero, atsirado anksčiau.

Be abejo, nei akmens amžiuje, nei senovinėse vergvaldžių imperijose vertimas nebuvo atskiras amatas. Vertė tie, kas nors kiek geriau mokėjo dvi ar daugiau kalbų. Tačiau civilizacijai vystantis, vystėsi ir kalbos. Nebeužteko vien pasikviesti bet ką, kas suprastų, ar „anie“ nori mums duoti į snukį, ar prašo pasikeisti nuotakomis, ar siūlo kailius mainais į molines puodynes… Formavosi valstybės, vystėsi žemdirbystė, amatai, prekyba. Genčių apsitalžymą prie nudobto bizono pakeitė karai dėl teritorijų ir diplomatija, padedanti tų karų išvengti. O deryboms jau reikėjo sudėtingesnių kalbėjimo įgūdžių. Iškalba tapo svarbi, norint iškilti ir įsitvirtinti ano meto visuomenėse. Kaip ir keliaujančiam pirkliui, norinčiam sėkmingai parduoti savo prekes ar jų įsigyti svetimame krašte… Taigi, paaiškėjo, kad mokėti vieną ar keletą svetimų kalbų verta. Žmonės ėmė aktyviai jų mokytis. Ir tie, kurie tai darė sėkmingiau, įgydavo tam tikrų pranašumų. Galėjo pelningiau vystyti prekybą. Užimti svarbesnes pareigas to meto galingųjų rūmuose. Ištardyti belaisvius ir padidinti karo žygio sėkmės tikimybę… Kalbų mokėjimas pamažu imtas suvokti kaip vertybė, kaip investicija. O vertimas ilgainiui ėmė formuotis ir kaip tam tikra specialių įgūdžių reikalaujanti veikla, kurią gerai atlikti gali ne bet kas. Tiesa, iki vertimo kaip amato ar profesijos susiformavimo dar buvo toli, bet panašiai vystėsi daugelis profesijų. Prisiminkime: juk beveik kiekvienas iš mūsų vaikystėje bandė iš molio nulipdyti kokį dubenėlį ar puodelį. Iš bėdos jie net tiko sriubos ar pieno šlakeliui įpilti. Tačiau jau nuo senų laikų savo virtuvėms žmonės puodus, ąsočius, lėkštes ir kitus rakandus pirkdavo iš amato meistrų. Žmonių, kurie pirmuosius lipdymo įgūdžius puoselėjo ir tobulino daugelį metų, atrado savų gudrybių, metodų, technologijų – kol sugebėjo tą patį darbą atlikti nepalyginamai geriau. Sukurti gaminius, kurie savo grožiu ir kokybe toli lenkė tai, ką galėjo, bėdos prispirtas, savarankiškai pasigaminti kiekvienas. Taip gimė amatai. Panašų kelią nuėjo ir vertėjo profesija.

Tad grįžkime prie mūsų pirmojo klausimo. Iš savo patirties ir šiek tiek iš čia minėtų pavyzdžių daugelis tikriausiai turi vienokį ar kitokį supratimą, „kas per velnias tas vertimas“. Klausimas tik, ar tas supratimas pakankamai gilus. Atrodytų, viskas paprasta – vertimas yra procesas, kuris padeda asmeniui, nemokančiam svetimos kalbos, suprasti, kas ja rašoma ar sakoma, nes kitas asmuo, mokantis abi, tekstą ar turinį perteikia kita, jam suprantama kalba. Tačiau tai – labai supaprastintas suvokimas. Nes vertimas, kaip ir daugelis kitų amatų, nuėjo ilgą vystymosi kelią, prisitaikė prie vis didesnių, labiau specializuotų reikalavimų ir tapo aukštos kvalifikacijos bei neeilinių gebėjimų reikalaujančia profesija. Kažkodėl vėl traukia prisiminti puodus… Pavyzdžiui, mano suformuotas molio gabalas gal ir tenkintų akmens amžiaus šeimininkę. Nors ir anais laikais populiaresni būdavo bent jau įspaustų virvučių ar grūdelių raštais marginti pirmųjų amatininkų indai. O vėliau atsirado glazūra, išmokus apdoroti metalą, kai kuriuos molinius indus keitė metaliniai. Reikėjo jau daugiau žinių ir specialių įrankių jiems pagaminti. Tokio aš jau nesugebėčiau… Juk šiais laikais neretai ieškome ne šiaip puodo vandeniui ar sriubai užvirtinti. Ieškome puodo su keramine danga, kad nesviltų. Puodo, tinkamo indukcinei viryklei. Puodo troškinimui garuose. Ir taip toliau, ir panašiai. Pirkėjai reikalauja daug sudėtingesnių daiktų, negu tiesiog talpos vandeniui. Rankomis jų jau nepasigaminsime. Puodo gamyba tapo ištisu mokslu.

Tuo lyg ir niekas neabejoja. Tačiau kai kalbame apie vertimą, daugelis nelinkę per daug nutolti nuo to paties primityviausio supratimo. „Moki abi kalbas? Supratai, ką ten anas pasakė? Na gerai, tai išversk…“ Dėl tokio požiūrio kai kada matome, kaip žmogus, metus padirbėjęs Britanijos vištų skerdykloje ar „pavarinėjęs“ naudotus automobilius iš Vokietijos, jau mano esąs pakankamai pramokęs tos šalies kalbos ir galįs versti. Taip, jis gali. Tiek, kad naujai atvykusiam uždarbiautojui iš Lietuvos penkiais žodžiais paaiškintų, ko iš jo nori pamainos viršininkas. Ir aš galiu nulipdyti puoduką, iš kurio pavyktų atsigerti kavos! Bet keramiku savęs nevadinu…

Dar šiek tiek vaizduotės, kad būtų smagiau… Pavyzdys iš tarptautinių santykių srities. Nuklyskime mintimis į „Tūkstančio ir vienos nakties“ epochą. Įsivaizduokite: prabangi Šiaurinio kalifato valdovo menė. Tik ką atvykęs Dykumų šalies pasiuntinys įmantriai nusilenkia valdovui, pakloja prie jo kojų nuostabiais raštais išaustą kilimą ir prabyla savo kalba:

„O, didysis iš didžiausiųjų, šviesiausias iš šviesiausiųjų, jūrų, kalnų ir lygumų valdove! Mano viešpats ir valdovas, kilnusis Dykumų šalies emyras, suteikė man nepaprastą garbę atvykti į Jūsų kraštą, aplankyti Jūsų nepakartojamus rūmus ir perduoti Jums savo draugystės bei ištikimybės ženklą. Šis nuostabus kilimas, kurį ištisus metus dieną naktį specialiai Jums audė geriausios mūsų rūmų audėjos, tebus tvirtos taikos ir amžinos draugystės tarp mūsų kraštų simbolis. Nužemintai prašau, o valdove, priimti šią nuoširdžią ir vertingą dovaną!”

Kalifas pasimuisto soste, mostu pasikviečia vizirį: „Ką jis pasakė?“

Viziris sunerimęs apsidairo, kol jo akis užkliūva už tamsaus gymio vergo, stovinčio su vėduokle už sosto: „Ei, tu, ar tik nebūsi kilęs iš Dykumų šalies?“

„Taip, mano pone“, – atsako vergas.

„Tai versk valdovui, ką sakė pasiuntinys!” – mesteli jam viziris.

„Nu ką, valdove, – prabyla vergas, – kilimą gerą, va, Jums atnešė… Ilgai mezgė, sako. Ir dar sako, kad, nu, kariauti nenori, o nori draugauti…“

Štai ir turime vertimą. Žmogaus, kuris supranta abi kalbas. Net mintis perteikta teisingai! Maždaug tiek užtektų, derantis dėl naudoto automobilio Vokietijos aikštelėje ar perkant odinę striukę turkų kurorto turgavietėje. Tačiau ar aną vergą galėtume pavadinti vertėju? Na gerai, profesionaliu vertėju? Ar tokio minties perteikimo pakaktų verslo derybose, mokslinėje konferencijoje, diplomatiniame susitikime? Spręskite patys. Deja, kai kada Lietuvoje dar susiduriame su ne ką rimtesniu požiūriu į vertimą. Žinoma, tada galima tikėtis ir atitinkamų rezultatų.

Tikėkimės, jau ima aiškėti atsakymas, ar vertėjas – tai profesija. Susikalbėjimas, apytikslis minties perteikimas – dar ne vertimas. Tam tikrose srityse – teisėje, diplomatiniuose santykiuose, derybose, mokslinėse ar politinėse diskusijose, ir t. t. – kalba yra labai svarbus, galbūt net pagrindinis instrumentas. Tokiame kontekste kiekvienas žodis renkamas itin kruopščiai, jis įgyja didžiulį svorį. Prisiminkite, kiek mėnesių ar net metų šlifuojami įstatymų projektai, kol suinteresuotos grupės sutaria dėl tinkamo teksto, ir jis patvirtinamas. Kaip sudėtingai vyksta kai kurios verslo ar politinės derybos. Tokiame kontekste tiesiog bendrais bruožais perteikti mintį niekaip nepakanka. Reikia pajusti menkiausią minties ir nuotaikų niuansą vienoje kalboje ir kuo tiksliau perteikti jį kita kalba. Maža to, kartais – ne pažodžiui, nes dėl kultūrų skirtumo, tai, kas viena kalba skamba pagarbiai ir geranoriškai, kitos kultūros kontekste, kitos šalies kalba, gali nuskambėti neaiškiai, grubiai, kvailai ar net įžeidžiamai.

Darosi aišku, kad profesionalus ir, pridurkime, geras vertėjas ar vertėja – tai kur kas daugiau negu tiesiog žmogus, mokantis vieną ar daugiau užsienio kalbų. Be kalbos mokėjimo – ir jos gilaus pajautimo – vertėjas privalo turėti gana įvairiapusį išsilavinimą ir neretai bent jau elementarius specializuotų sričių pagrindus. Juk vargu ar įmanoma gerai išversti teisinį, techninį ar mokslinį tekstą, neturint jokio supratimo apie patį dalyką, specifinius tos srities terminus ir t. t. Vertėjas turi gebėti ieškoti informacijos, ją surinkti, apibendrinti, pritaikyti savo darbo reikmėms. Turi mokėti naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis ir efektyviai išnaudoti jų teikiamas galimybes. Pagaliau, ypač dirbant su žmonėmis, vertėjui būtini ir kiti įgūdžiai bei savybės: psichologinės žinios, gebėjimas bendrauti, diplomatija, disciplina ir laiko planavimas, o taip pat streso valdymas. Yra daug žmonių, gerai mokančių dvi ar daugiau kalbų, bet ne kiekvienas iš jų gali dirbti vertėjo darbą.

Ką gi, po visos šios istorinės ir filosofinės apžvalgos, gyvenimiškų ir pasakiškų iliustracijų, mėginsiu apibendrinti ir atsakyti į pirmąjį klausimą. Vertimas – tai tikrai daugiau, nei tiesiog šioks toks susišnekėjimas tarp žmonių, kalbančių skirtingomis kalbomis. Vertimas – tai procesas, kai kita kalba pateikiami ne tik žodžių atitikmenys. Perduodama visų pirma išsakyta ar rašytinė mintis, emocija, jausmų laukas. Perteikiama taip, kad kitos tautos, kultūros, kita ir kitokia kalba šnekantis žmogus kiek galima tiksliau ne tik išgirstų ar perskaitytų, bet ir suvoktų bei išjaustų tai, ką mėgina perduoti kalbėtojas ar rašytinio teksto autorius. Kai kada – net nebūtinai per tuos pačius posakius, vaizdinius, palyginimus, o randant pačius taikliausius atitikmenis, geriausiai suprantamus vertimo kliento šalies bei kultūros kontekste. Pavyzdžiui, mūsiškis frazeologizmas „suktas kaip lapė“ kai kuriems afrikiečiams būtų kur kas suprantamesnis, išverstas „klastingas kaip šakalas“. Nes lapę jie galbūt matė tik paveikslėliuose, o jau apie jos būdą savos nuomonės tikriausiai išvis neturi. Gi šakalą žino nuo vaikystės.

Profesionalus vertėjas – pilnavertė, rimta ir nelengva profesija, reikalaujanti specialaus išsilavinimo, plataus akiračio, ypatingų gebėjimų ir tam tikrų asmeninių savybių. Tai nėra darbas, kurio gali imtis bet kas – bent jau, jei tikimasi kokybiško rezultato. Maža to, vertėjo profesijos šaknys siekia civilizacijos priešaušrį, ir ji gali pretenduoti į „seniausių profesijų“ sąrašą greta kitų garbingų užsiėmimų: kario, medžiotojo, gydytojo… (Na, pramogų fėjas šiuo atveju galime palikti atskirame sąraše…) Profesija, kuri pamažu vystėsi drauge su žmonių visuomene ir kuri ypatingą vaidmenį įgavo susikūrus nacionalinėms valstybėms (kuriose kalba yra vienas iš pagrindinių tapatybės elementų) ir išsiplėtus tarptautiniam bendradarbiavimui. Profesija, kurią, kaip ir daugelį kitų, ateityje galbūt ir perims dirbtinis intelektas, bet kol kas jam dar reikia „paūgėti“. Dabartinės technologijos daug padeda, taip pat ir vertėjo darbe. Tačiau visiškai įvaldyti žmonių kalbos subtilybes, perprasti metaforas, užuominas, humorą, dviprasmybes ar žodžių žaismą jos kol kas dar nepajėgia. O juk būtent šie niuansai suteikia mūsų bendravimui tiek gyvumo ir nepakartojamo žavesio! Ir būtent jie kartais nulemia, ar tai, kas mums sakoma, priimsime palankiai ar priešiškai. Tad kol kas – tegyvuoja vertėjai!

Mantas Zurba

Comments are closed.

S. Konarskio g. 8 - 40, LT-03122 Vilnius | Sąskaitos numeris LT437044060007941296 | info@lkva.lt
© 2014-2017 vertejuasociacija.lt | logo © SvegliaDesign