Kodėl vertimo reikia mokytis?
Ar galime dėti lygybės ženklą tarp puikiai užsienio kalbą mokančio žmogaus ir gero vertėjo? Gali atrodyti, jog vertimas yra tiesiog kalbos žinių pritaikymas, tad kam gaišti ilgus metus universiteto suole, tobulinant vertimo įgūdžius? Ieškodami atsakymo į šiuos klausimus, pasitelkėme į pagalbą specialistę – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Vertimo studijų katedros vedėją profesorę dr. Nijolę Maskaliūnienę.
Geru vertėju nėra gimstama
Kalbininkas ir vertėjas Lionginas Pažūsis yra pasakęs, kad niekas negimsta vertėju. Kaip ir daugelyje kitų žmogaus veiklos sričių kompetencija įgyjama mokantis. Tad ar tikrai kiekvienas gali būti vertėju? Prof. dr. Nijolė Maskaliūnienės nuomone, vertėju, ypač vertėju žodžiu, gali būti tikrai ne kiekvienas, net puikiausiai mokantis ir savąją, ir svetimą kalbą. Juk daugelis gebame sklandžiai bendrauti viena ar kita užsienio kalba, tačiau apibendrinti ir greitai perteikti išgirstą mintį kita kalba yra gerokai sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. „Paskaitykite straipsnio pastraipą ir greitai papasakokite, ką perskaitėte. Įsitikinsite, kad tai nelengva net ir gimtąja kalba, jau nekalbu apie to paties teksto atpasakojimą svetima kalba“, – sako Nijolė. Vertėjas juk turi atpasakoti gražiai, taisyklingai, bet svarbiausia tiksliai. Tas pats ir verčiant raštu – reikalingi įgūdžiai, įvairios žinios, kad vertimą perskaitęs tos srities profesionalas nesakytų, jog vertėjas rašo, nesuprasdamas, ką nori pasakyti. Neveltui sakoma, kad geriausias vertimas toks, kurį skaitydamas net nepagalvoji, kad tai – vertimas.
Renkantis vertėjo profesiją, svarbūs ne tik įgūdžiai, bet ir charakteris. Juk vertimas raštu – tai vienišiaus darbas, kuriame bendraujama tik su kompiuteriu. Pasirinkusiam šią profesiją turi patikti gilintis į teksto niuansus, kantriai ieškoti geriausio atitikmens, nuolat mokytis. Paprastai darbas gana įtemptas – dažnai vertimas reikalingas skubiai, tad reikia susikaupti ir įtemptai dirbti, nėra laiko aiškintis, kartais dėl šio darbo tenka net keisti asmeninius planus. Ypač didelio lankstumo, mokėjimo palaikyti tempą bei kantrybės reikalauja laisvai samdomo vertėjo darbas. Visai kitokios savybės reikalingos vertėjams žodžiu – labai svarbi ištvermė, gera atmintis, komunikabilumas, gebėjimas maksimaliai susikaupti ir greitai kalbėti, greitai orientuotis, nes tiek laiko, kiek jo turi vertėjas raštu, vertėjas žodžiu neturi, ką nors pamiršus, pasitikrinti nėra galimybės.
„Kai manęs klausia, kokia yra vertėjo profesija, atsakau, kad tai labai sunki ir nedėkinga profesija, nes visuomenėje vis dar vyrauja nuomonė, kad vertėju gali būti kiekvienas, mokantis užsienio kalbą. Dėl to vertėjai dažnai neįvertinami, nes puikus vertimas priimamas kaip savaime suprantamas dalykas, o už nevykusius vertimus atsako visi vertėjai – ne kartą yra tekę išgirsti, jog „vertėjai blogai išvertė…“. Tuo pat metu tai ir pati įdomiausia, labiausiai žmogų turtinanti profesija – juk vertimas neapsiriboja vien kalba, gilinamasi ir į tą profesiją, kurios srityje verčiama, o jų be galo daug, tad vertėjo darbas visapusiškai praturtina asmenybę“, – patirtimi dalijasi N. Maskaliūnienė.
Vertimo pagrindas – įgyjami, išmokstami įgūdžiai, bet jei žmogus dar ir talentingas, darbo rezultatai džiugins visus. Žinoma, tai labai priklauso ir nuo vertimo pobūdžio – grožinės literatūros vertėjui praktiškai keliami tokie pat reikalavimai, kaip ir rašytojui – tam reikalingas ir talentas, ir žinios, ir darbas – viskas kartu. Šių sudedamųjų dalių proporcijos gali šiek tiek skirtis, tačiau viena aišku – visos jos yra būtinos. Neliteratūrinio vertimo sritis nukreipta į dokumentų ir aktualijų vertimą, tiek politinis, tiek socialinis kontekstas yra griežtai reglamentuotas, todėl labiausiai vertinamas vertimo tikslumas, dalyko išmanymas, kūrybiškumui vietos lieka nedaug. Tačiau tiek verčiant literatūrinius, tiek neliteratūrinius tekstus vien kalbos mokėjimo tikrai neužtenka.
Kokio išsilavinimo reikia vertėjui?
Ar būtinas vertėjui filologinis išsilavinimas? Tikrai pravartus, tačiau vertėju tapti galima ir be jo. Pašnekovė prisiminė Sąjūdžio laikus ir vertėjus, padėjusius bendrauti su Vakarais – dauguma jų buvo filologai, ypač Vilniaus universiteto dėstytojai ir studentai, vėliau sudarę nepriklausomos Lietuvos vertėjų branduolį, iki šiol besidarbuojantys bei ugdantys jaunąją vertėjų kartą. Kita vertus, tarp Sąjūdžio vertėjų buvo net matematikų, tai yra žmonių, kurių platus interesų ratas apėmė ir kalbas bei vertimą. Savo prisiminimuose jie pabrėžia, kad tada vertimas buvo paremtas entuziazmu, klaidomis ir mokymusi bedirbant.
Šiandien vertimo situacija yra kitokia. Negalima paneigti savaiminių vertimo talentų atsiradimo galimybės, tačiau realybė diktuoja tokias sąlygas, kurių be tinkamų žinių ir įgūdžių neįmanoma patenkinti – mokėjimą, žinias šiais laikais reikia įgyti sistemingai studijuojant, „mokymasis bedirbant“ jau nieko nebepatenkina – klientas tikisi gero vertimo iš karto. Užsienio kalbos žinios yra labai svarbus vertėjo darbo įrankis bei kokybės garantas, verčiant į užsienio kalbą, tačiau šiuo metu didieji vertimų biurai dažniausiai verčia į lietuvių kalbą, netgi manoma, kad puikios lietuvių kalbos žinios vertėjui – svarbesnės. Deja, universiteto patirtis rodo, kad Vertimo programą pasirinkusių abiturientų lietuvių kalbos žinios ne visada yra pakankamos ir tai jau tampa visuotine problema, o juk būti vertėju be gerų gimtosios kalbos žinių tikrai neįmanoma. Dar viena šių dienų vertėjo profesijos ypatybė, iš esmės keičianti vertėjo darbo pobūdį – kompiuterinių technologijų vaidmuo, vertėjo gebėjimas dirbti su įvairiomis vertimo programomis. Vertimo studijose kompiuteriniam raštingumui skiriamas ypatingas dėmesys, nes be technologijų šiuolaikinio vertėjo darbas jau neįsivaizduojamas. Nemažiau svarbus yra vertėjo bendrasis išsilavinimas – kuo jis geresnis, tuo aukštesnės vertimo kokybės galima tikėtis. Ši taisyklė tinka tiek specialiuosius tekstus (teisės, ekonomikos, biologijos ir t.t.) verčiantiems vertėjams, tiek ir grožinės literatūros vertėjams. Pirmiausia, vertėjas turi suprasti tai, ką verčia, pastebėti, kuo jo verčiamas tekstas ypatingas, todėl viena iš vertėjams ugdomų kompetencijų – informacijos paieškos kompetencija. Turėdami visas technines galimybes, vertėjai turi mokėti jomis pasinaudoti.
Ar ilgai reikia mokytis norint tapti vertėju?
Jei jau pasiryžote mokytis vertėjo amato, turbūt bus įdomu sužinoti ir per kiek laiko įgyjama vertėjo kvalifikacija. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Vertimo studijų katedroje (VSK) rengiami plataus profilio vertėjai žodžiu ir raštu. Šiuo metu vertimo raštu studijos prasideda jau pirmojoje – bakalauro – studijų pakopoje. Vertimo bakalauro programoje studentai įgyja vertėjo darbui būtinus pagrindus: intensyviai mokosi dviejų užsienio kalbų, lietuvių kalbos, vertėjui naudingų filologinių dalykų. Studijuoti įstoję abiturientai dažnai teigia, kad pirmame ir antrame kursuose jie verčia per mažai, todėl tenka priminti, kad vertėjui būtinos ne tik puikios žinios, bet ir įvairiapusė patirtis, todėl pirmieji studijų metai skiriami intensyvioms kalbų ir susijusių dalykų studijoms, vertimo pagrindams įgyti, o trečiame kurse prasideda konkretus vertimo mokymasis. Vis dėlto, norint tapti profesionaliu vertėju bakalauro studijų nepakanka – nors įgytos žinios ir kompetencijos praktiškai pritaikomos labai plačiai, specializuoti vertimo kursai ir galimybė įgyti gilesnių žinių atsiranda magistrantūroje, į kurią stoja labiausia motyvuoti, tinkamai pasirengę, bet ir vertimo srities tyrimams nusiteikę jaunuoliai. Tik magistratūroje rengiami ir vertėjai žodžiu (konferencijų vertėjai).
Prof. N. Maskaliūnienė didžiuojasi magistro studijų programa, kurioje rengiami itin aukšto lygio vertėjai. „VSK yra dvejų metų valstybės finansuojama magistrantūros programa (Vertimas žodžiu ir Vertimas raštu) ir pusantrų metų trukmės mokamos laipsnio nesuteikiančios vertimo raštu ir vertimo žodžiu studijos. Jos ypač populiarios tarp tų, kurie turi profesiją, kartais net ir magistro laipsnį, tačiau nori tapti vertėjais ar tiesiog patobulinti vertimo įgūdžius. Be to, 2014 m. katedros vertimo raštu programa jau antrą kartą pateko į geriausių Europos vertimo raštu programų tinklą (European Master’s in Translation – EMT). Tai puikus katedros dėstytojų darbo įvertinimas, gera naujiena studentams (jie gauna diplomo priedą su patvirtinimu, kad studijavo pagal Europos vertimo raštu magistro programą) ir visai vertėjų bendruomenei, nes toks Europos Komisijos Vertimo raštu generalinio direktorato įvertinimas rodo, kad Lietuvoje rengiami tikrai aukšto lygio vertėjai, o VSK programos turinys atitinka aukščiausius Europos ekspertų reikalavimus. Iš viso vertinimui buvo pateikta 114 programų iš 22 Europos šalių, 64 įvertintos kaip atitinkančios EMT reikalavimus.“
Būsimiesiems vertėjams raštu privalomieji dalykai yra vertimo istorija ir teorija, vertimo raštu metodologija, apimanti vertimą iš dviejų užsienio kalbų į lietuvių kalbą ir vertimą iš lietuvių kalbos į pasirinktą užsienio kalbą (šiais metais priimama studijuoti vertimą iš anglų, vokiečių, prancūzų ir rusų kalbų į lietuvių kalbą, ir atvirkščiai), kompiuterinės vertimo technologijos, terminologija, verstinio teksto redagavimas, pasirenkamieji dalykai – grožinės literatūros vertimas, dalykinės kalbos teorija, teisės, ekonomikos kursai, visos užsienio kalbos, kurių vertėjai rengiami. Magistrantūros programoje daug valandų skiriama mokslinio darbo metodikai bei rašymui.
Kokie pokyčiai laukia vertėjų profesinėje srityje?
Vertimas gyvavo ir gyvuos tol, kol neišnyks kalbos, o to, ko gero niekada ir nebus. Tačiau kaip ir bet kuri kita, vertėjo profesija keičiasi, kiekvienam laikmečiui būdingi kitokie reikalavimai. Šiuo metu labai tobulėja automatinio vertimo programos, jų galimybės – nepalyginamai didesnės negu buvo prieš dešimt metų, o ateityje automatiniai vertimai tik tobulės. Ar tai reiškia, kad nereikės vertėjų? Tikrai ne, tačiau keisis darbo pobūdis – vertimų biuruose naudojamos įvairios vertimo programos, tad ir vertėjai turi nuolat mokytis jomis dirbti. Automatinio vertimo kokybė labai priklauso nuo teksto parengimo versti ir jo suredagavimo po vertimo, atsiranda nauja – automatinio vertimo redaktoriaus (angl. pre-editor ir post-editor) – profesija. Bus verčiama greičiau, išverčiama daugiau, bet darbo tikrai nesumažės, nes vertėjui teks atsakomybė už galutinį produktą. Be to, dažnai vertėjams tenka ne tik išversti, bet ir pritaikyti tekstą kitokiai kultūrinei aplinkai, tokie žmonės net vadinami ne vertėjais, o lokalizuotojais. Taip pat yra filmų subtitrų vertėjai – audiovizualinio vertimo specialistai, teismų vertėjai raštu ir žodžiu, vertėjai, dirbantys kartu su socialiniais darbuotojais. Apskritai, šiandien vis dažniau kalbama ne apie vertimo, bet apie kalbų paslaugas, vertėjai vadinami tiesiog kalbos profesionalais – pati profesijos sąvoka labai išsiplėtė.
Vertimo studijas kasmet baigia nemažai studentų, ar visiems vertėjams užtenka darbo? Pasak pašnekovės, geriems vertėjams darbo tikrai netrūksta. Tiesa, reikia vis aukštesnės vertimo kokybės, kurią ne visada gali užtikrinti pradedantys vertėjai, o vieną kartą klientui neįtikus, antrą pasiūlymo galima ir nesulaukti… Ir atvirkščiai – vienas kitas gerai atliktas darbas gali garantuoti užsakymų srautą. Vertėjo profesijos prestižui didelę žalą padarė jau minėta nuostata, jog versti gali bet kas, taip pat jaučiamos neseniai buvusios ekonominės krizės pasekmės – jos metu vertimo įkainiai buvo gerokai sumažinti. Nepadeda ir viešųjų pirkimų įstatymo taikymas vertimams – konkuruodami dėl didelių užsakymų, vertimų biurai stengiasi nurodyti kuo mažesnes paslaugų kainas, dėl to save gerbiantys didieji biurai konkursuose dažnai net nedalyvauja, nes žino, kad už tokią kainą pasiūlyti geros kokybės vertimo negalės. Taip susidaro užburtas ratas – konkursai laimimi, tačiau nėra vertėjų, kurie už tokią kainą išverstų kokybiškai, tuomet klientas ieško alternatyvų, kartais netgi sumoka už pakartotinį vertimą. Ilgainiui užsakovai pamato, kad už siūlomus įkainius neįmanoma gauti kokybiško vertimo, todėl įkainiai auga ir geri vertėjai nepritrūksta darbo bei gauna tikrai neblogą materialinį atlygį.
Žinoma, vertėjui neužtenka vien profesinių, kalbos žinių, dažnai reikalingos ir kitokios, specifinės žinios. Kaip ir kiekviename darbe, reikia ir toliau daug mokytis – studijos tik pradžia. Pasirinkus šią profesiją, pasirenkamas ir gyvenimo būdas – nuolat gyventi „dvigubame“ pasaulyje, t. y. išgirdus ką nors naujo lietuviškai, galvoti, kaip tai perteikti vertimo kalba, o išgirdus naują frazę užsienio kalba – kaip tai pasakyti lietuviškai. Nėra lengvų tekstų – kiekvienas naujas tekstas vertėjui yra ir naujas iššūkis, svarbiausia – norėti tuos iššūkius priimti, mokymosi formų yra daug ir įvairių.
2017 m. Vertimo studijų katedra švęs savo 20-ies metų jubiliejų. Jau 12 metų esate šios katedros vedėja. Ar labai pasikeitė vertėjų rengimas per 20 metų? Kaip keitėsi pati katedra?
Kai kalbame apie „katedrą“, turime galvoje tris elementus: dėstytojų kolektyvą, studentus ir jų tarpusavio sąveiką. Kiekvienas darbo kolektyvas keičiasi, tuo labiau keičiasi studijų procesas, nes bet kokių specialistų rengimas yra labai dinamiškas procesas, o dvidešimt metų – tikrai netrumpas laikas. Todėl natūralu, kad nuolat keičiasi, tobulėja, prisitaiko prie kintančių sąlygų ir Vertimo studijų katedra. Prisiminkime, kad katedra buvo įsteigta siekiant patenkinti iš karto po Nepriklausomybės atkūrimo atsiradusį milžinišką vertėjų poreikį visose srityse, ypač viešajame sektoriuje. Juk valstybės atkūrimas būtų neįsivaizduojamas be bendravimo su pasauliu, o Lietuva stojo ir į Europos Sąjungą, ir į NATO, ratifikavo Jungtinių Tautų konvencijas. Pasirengti visiems tiems procesams reikėjo didžiulio vertėjų būrio. Vertėjų poreikis dar labiau išaugo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Buvo kuriamos lietuvių kalbos vertimo tarnybos Europos Komisijoje, Europos Taryboje, Europos Parlamente, Europos Centriniame Banke, Teisingumo Teisme… Tam tikra prasme institucijos „nusiurbė“ du trečdalius Lietuvos vertimo potencialo, ten dirbti išvažiavo ne tik daug mūsų absolventų, bet ir dėstytojų. Todėl po 2004 m. vertėjus rengiančiai katedrai (vienintelei Lietuvoje) teko dar aktyviau dirbti siekiant užpildyti susidariusią nišą. Tą misiją mums pavyko įgyvendinti. Dabar didžiuojamės, kad didžioji dalis ES institucijose dirbančių vertėjų raštu ir beveik be išimties visi vertėjai žodžiu yra Vilniaus universiteto auklėtiniai, mūsų katedros absolventai.
Per visą tą laiką nuolat tobulinome savo siūlomas programas. Kaip minėjau, vertimo raštu programa buvo priimta į geriausių Europos vertimo raštu programų tinklą (EMT). Tai yra pats geriausias įvertinimas, kokio galėjome sulaukti, tam tikras kokybės ženklas, suteikiamas programai, kurią visapusiškai įvertina garsūs Europos specialistai. Šis statusas suteikia galimybę nuolat dalyvauti Europos vertimo forumuose ir niekad neatsilikti nuo visų profesijoje vykstančių pokyčių. Vertimo žodžiu programa visą laiką labai populiari, bet ir labai nelengva. Be to, vertėjų žodžiu rinkoje reikia mažiau negu vertėjų raštu, todėl nutarėme į šią programą priimti studentus kas dveji metai. Nuo 2012 m. katedroje vykdoma ir vertimo bakalaurų programa. Šį birželį išleisime pirmuosius savo vertimo bakalaurus. Tikimės, kad per ketverius studijų metus jie suprato, kad vertėjui dar reikia daug mokytis, ir jie pasirinks tolesnes studijas magistrantūroje.
Juk ir katedros dėstytojai visą laiką kelia kvalifikaciją, nuolat mokosi, studijuoja doktorantūroje ir gina disertacijas, rašo straipsnius ir skaito pranešimus konferencijose. Studentai magistrantai taip pat dalyvauja šioje veikloje. Pasklaidykite katedros leidžiamo žurnalo „Vertimo studijos“ numerius (jų išleista jau 8) ir pamatysite, kiek daug jų parašė mūsų magistrantai, vieni ar kartu su vadovais. Vertimo teoriniai tyrimai tiesiog būtini, kad katedroje nestokotų studentų, o rinkoje specialistų. Ir kad net tokias taikomąsias profesijas pasirinkę jaunuoliai mokytųsi reflektuoti pačiais įvairiausiais savo profesijos klausimais.
Kalbėjosi Aurelija Grikinaitė