Pokalbis su Ramūnu Česoniu, Europos Komisijos Vertimo žodžiu generalinio direktorato (DG SCIC) Lietuvių kabinos vadovu

Pirmiausia, dėkoju Tau, kad sutikai skirti laiko pokalbiui. Leisk pradėti nuo vaikystės. Ar tada svajojai tapti vertėju?
Tikrai nesvajojau. Norėjau būti autobuso vairuotoju. Tais laikais ne visi turėjo automobilius, o man, maniau, autobusą duotų! Net sapnuodavau, kad vairuoju įvairius automobilius. Tačiau taip pat prisimenu, kad, būdamas penkerių, labai norėjau mokytis užsienio kalbų – rusų ir anglų. Turėjau nepaaiškinamą norą išmokti puikiai kalbėti užsienio kalba, tarytum sieną perlipti ir naują pasaulį išvysti. Kalbos mane visada traukė.

Kaip rinkaisi studijas ir kokie buvo pirmieji karjeros žingsniai?
1993 m. Druskininkuose baigęs vidurinę mokyklą visai negalvojau apie kalbas, juolab apie vertimą. Ši profesija neatrodė aktuali, o narystė EEB atrodė labai tolima perspektyva. Mąsčiau praktiškai, kad ekonomikos studijos padėtų rasti gerą darbą. Tačiau neįstojęs į Vytauto Didžiojo Universitetą jau kitą dieną važiavau į Vilnių ir nusprendžiau rinktis tai, ką mokėjau geriausiai. Vesdamas pirštu per studijų programas stabtelėjau ties istorija ir anglų kalba. Pastarasis pasirinkimas buvo sėkmingas. Studijos irgi nenuvylė – mokiausi tai, kas labai patinka, o tuo pat metu pagilinau savo bendrąsias žinias ir analitinius gebėjimus.
Vertimu susidomėjau dar pirmame anglų filologijos studijų kurse. Tai atsitiko visai netikėtai. Ieškodamas darbo, kad prisidurčiau prie stipendijos, per pokalbį dėl darbo pamačiau dirbantį vertėją ir pagalvojau, kad labai norėčiau taip pat gerai mokėti kalbas ir palengvinti tarpkultūrinį bendravimą.
Tuo metu kaip tik padidėjo vertėjų poreikis, tad naudojausi visomis progomis – tarptautinės parodos, biblijos studijos, techninės pagalbos projektai, kino studija, galiausiai įvairūs seminarai ir konferencijos. Supratau, kad mano kelias labai aiškus, todėl apsidžiaugiau naujomis magistro studijomis vertėjams. VU Vertimo studijų katedroje turėjau garbės būti tokių iškilių dėstytojų, kaip O. Armalytė, L. Pažūsis, R. Remeika, G. Karpuvienė, studentu.
Studijuodamas ir vėliau daug dirbau laisvai samdomu vertėju, o po studijų nusprendžiau steigti vertimo paslaugų įmonę.

Esi vienas iš UAB „Metropolio vertimai“ steigėjų. Papasakok apie šį gyvenimo tarpsnį. Kuo jis Tau buvo įdomus ir naudingas?
Labai naudingas tarpsnis. Tai buvo pirmas mano gyvenimo ilgalaikis įsipareigojimas kūrybiniam projektui, kuris truko dešimt metų. „Metropolio vertimai“ – didelis išbandymas ir įdomi patirtis. Tokių didelių mastų neplanavau. Mano tikslas buvo įsteigti kamerinę įmonę, kurioje dirbčiau pats ir keletas vertėjų, bet kolegės M. Matulevičiūtės užmojai buvo didesni, tad kartu sukūrėme dabar vieną didžiausių vertimo paslaugas teikiančių įmonių. Verslas padėjo išmokti prisitaikyti prie kitų žmonių supratimo, vizijos ir poreikių. Tai buvo puiki proga tuo pat metu išlikti ir vertimo rinkoje. Labai patiko vadovavimo, ypač darbo su personalu, ir vertimo derinys. Verslo srityje nesijaučiau turįs didelę aistrą ar talentą, gal todėl gyvenimas pasisuko šia linkme – tapau tarnautoju valstybės tarnyboje.

2011 m. tapai Europos Komisijos, Vertimo žodžiu generalinio direktorato (DG SCIC) Lietuvių kabinos vadovu. Nemažai laiko skiri administraciniams reikalams, kuriuos derini su vertimu. Gal galėtum šias pareigas palyginti su ankstesnėmis?
Daug panašumo ir daug skirtumų. Tiek ten, tiek čia tenka derinti vertimo ir vadybos funkcijas. Didžiausias skirtumas, kad negaliu imtis didelės iniciatyvos įgyvendinti idėjas, nes esu sistemos dalis. Kita vertus, ta pati didelė sistema suteikia daug galimybių mokytis iš kitų ir tobulėti. Be to, daug svarbaus darbo padaro kiti, pavyzdžiui, nereikia rūpintis teisiniais ar procedūriniais klausimais ir galima daugiau susitelkti ties pagrindinėmis funkcijomis. Tarptautiniame lygmenyje visai kitoks darbo pobūdis, kitokie žmonės, kitokia darbo aplinka.
 
Gal galėtum pasidalinti kai kuriomis dar neįgyvendintomis profesinėmis svajonėmis ir tikslais?
Noriu iki galo išnaudoti visą potencialą šiose pareigose, nes pasiekiau toli gražu ne viską, ką esu užsibrėžęs. Planų daug, bet laiko trūksta, nes vienu metu reikia derinti daug funkcijų. Būtina tobulėti ir vertimo, ir vadovavimo srityse. Tai įdomus ir energijos teikiantis derinys, tačiau reikalaujantis nemažai žongliravimo ir lankstumo. Kol kas turiu daug ko išmokti, o kai pajausiu, kad padariau viską, ką galėjau, pagalvosiu apie kitą etapą.

Kada išlaikei Vertimo žodžiu generalinio direktorato (DG SCIC) organizuojamą laisvai samdomų konferencijų vertėjų akreditacijos egzaminą? Kokios mintys lydėjo prieš jį laikant ir išlaikius?
Išlaikiau 2002 metais iš antro karto. Iš pradžių tai atrodė neįmanoma misija, bet kai suvokiau, kad visai nedaug trūko, susikaupiau ir kitais metais išlaikiau. Turbūt pavyko dėl jaunatviško optimizmo, dabar sunku būtų taip tikėti savimi. Gal tai ir padeda jauniems žmonėms iškilti. Pirmą kartą neišlaikęs jaučiau apmaudą ir pyktį ant savęs, kodėl taip bijojau, juk reikėjo daryti, ką dariau, ir labiau pasitikėti savimi. Tai gali būti geras palinkėjimas – tikėti savimi!
 
Pakalbėkime apie vertėjo profesijos ateitį. Vertėjų poreikio banga nuslūgo. Mokomasi užsienio kalbų, taupoma vertimo paslaugoms, mažėja konferencijų, kurioms užsakomos vertimo paslaugos. Kaip manai, ar konferencijų vertėjo profesija turi ateitį ES institucijose ir Lietuvoje?
Vertėjo žodžiu profesija yra sudėtingame etape, daug netikrumo dėl ateities. Galimi įvairūs scenarijai. Labai tikėtina, kad ES institucijose vertimo tikrai reikės aukščiausio lygio susitikimuose, kaip iki šiol. Žemesnio lygio susitikimuose, darbo grupėse, vertėjams teks pateisinti savo būtinumą. Reikės labai stengtis prisitaikyti prie vartotojų lūkesčių, įsiklausyti į juos, geriau suprasti, kokios paslaugos klientams reikia ir būti naudingiems. Kiek vertimo reikės – tai politinis sprendimas, kuris nuo mūsų nepriklauso. Nežinia sunki, bet manau, kad artimiausiu metu didelių pokyčių nebus. Tikėkimės, kad daugiakalbystės politika Europos Sąjungoje išliks viena iš pamatinių vertybių.
Lietuvoje, kiek žinau, poreikis taip pat sumažėjęs, bet nenutiks taip, kad visi mokės kalbas ir vertimo nereikės, tik mastai gali būti ne tokie dideli kaip anksčiau. Nemanau, kad vertėjo profesija išnyks, nebent atsirastų vertėjus pakeisiančios mašinos, bet tai mokslinės fantastikos tema. Kokybė bus visada svarbi, reikės didelį dėmesį skirti klientų poreikiams ir naudotis naujomis technologijomis. Dabar populiarūs susitikimai internetu, prašoma nuotolinio vertimo, kai vertėjai negali dirbti tose pačiose patalpose. Gali sudėtingėti darbo sąlygos, gali tekti dirbti ilgiau, lanksčiau, labiau prisitaikyti prie kliento, kad mūsų paslaugą vertintų kaip naudingą.

Ką manai apie nuotolinį vertimą? Ar ateis tokie laikai, kai būdami Lietuvoje versime ES institucijoms Briuselyje ar kitur?
Dėl nuotolinio vertimo esu nusiteikęs skeptiškai, nes žiūrėti per ekraną nepakanka. Ideali aplinka vertėjui yra darbas toje pačioje salėje su klientais, t. y. tiesioginis ryšys su jais. Kita vertus, nuotolinio vertimo tikimybės atmesti negalima, nes kai kuriomis aplinkybėmis tai yra geriausia blogybė. Tikrai nesinori, kad būtų einama tokiu keliu, nes tai nuvertintų vertėjo darbą. Nei ES Vertimo žodžiu generalinio direktorato, nei administracijos, nei vertėjų delegacijos pozicija tuo klausimu nesikeičia. Visi sutariame, kad tai išskirtinis vertimo būdas ir neturėtų tapti taisykle.
Be to, nuotolinis vertimas ne visada priimtinas ir užsakovui. Saugumo ir kokybiško duomenų perdavimo užtikrinimas brangiai kainuoja. Vertimas turi pasiekti klausytojus realiu laiku, o vertėjas turi gauti medžiagą, reaguoti į tai, kas vyksta salėje. Techniniai nesklandumai gali viską sugadinti.

Kalbant apie nuotolinį vertimą iškyla Tarptautinės konferencijų vertėjų asociacijos (AIIC) vaidmuo. Ką manai apie šios asociacijos veiklą ir jos pastangas užtikrinti vertėjams kuo geresnes darbo sąlygas, ypač kai buvo planų keisti vertėjų žodžiu darbo sąlygas?
AIIC gerbiu kaip organizaciją, nes ji daug nuveikė dėl vertimo žodžiu profesijos, iškovojo reikalingus standartus, stengdamasi užtikrinti kokybišką darbą. Pagarba išliko ir einant vadovo pareigas. Daugeliu klausimų administracija puikiai sutaria su vertėjų profesine sąjunga ir su AIIC, kuri atstovauja laisvai samdomiems konferencijų vertėjams ir gina jų interesus. Konferencijų vertėjų darbo sąlygų keisti nesiekiama, yra pagrindinės taisyklės, kiek valandų vertėjas gali dirbti per dieną. Siekiama, kad vertėjai konkrečiu atveju, kai to reikia, galėtų dirbti lanksčiau, jei nėra galimybės suformuoti naują komandą. Darbo ir poilsio pusiausvyra, suprantama, turi išlikti. Sąlygos griežtos, nekeičiamos ir nemanau, kad bus keičiamos, tik turėtų atsirasti daugiau lankstumo. Neseniai Europos Komisijos Vertimo žodžiu generaliniame direktorate buvo įvykdyta reforma dėl darbo sesijų skaičiavimo. Pareikalavus, kad visi Europos Komisijos darbuotojai dirbtų aštuonias valandas, reikėjo pakeisti ir vertėjų darbo sąlygas. Tai buvo politinis sprendimas, bet apskritai didelių pokyčių dėl vertėjų darbo sąlygų nenumatoma.

Tenka dirbti su Vilniaus universiteto Vertimo studijų katedros studentais, kurie gali atvykti stažuotis Europos Komisijoje ir versti tuščioje kabinoje. Kokios įžvalgos šioje srityje? Ką pasakytum tiems, kurie dar tik svajoja apie konferencijų vertėjo profesiją?
Galimybė dirbti su jaunimu yra be galo maloni mano darbo sritis ir viena iš priežasčių, kodėl myliu savo darbą. Tai padeda palaikyti ryšius ne tik su universitetu, kuriame pats studijavau, bet ir su Lietuva. Žvelgdamas į dabartinę situaciją, manau, kad mums buvo daugiau paskatų ir galimybių versti, todėl dabartiniams absolventams sunkiau išlaikyti akreditacijos egzaminą, nes turima mažiau praktikos. Kita problema yra užsienio kalbos mokėjimas. Užsienio kalbos yra morališkai prisijaukintos, gerai išmokti užsienio kalbą jau neatrodo kaip sieną perlipti. Gaunama daug informacijos užsienio kalbomis, daug keliaujama, todėl bendras mokėjimo lygis galėtų būti geresnis. Gal dėl didelių pasirinkimo galimybių vertėjo profesija nesudomina gabiausiųjų?
Norintiems tapti konferencijų vertėjais reikia daug investuoti į užsienio kalbų mokymąsi, o kartu puoselėti ir turtinti savo kalbą – skaityti grožinę ir techninę literatūrą. Iš užsienio kalbų, geriausia mokytis anglų kalbos, bet prancūzų ir vokiečių kalbos taip pat svarbios. Jomis reikia kalbėti beveik kaip gimtakalbiui. Tik tuomet galima rinktis vertėjo profesiją, nes ir konkurencija didelė, ir užsakovų reikalavimai dideli. Vertėjas turi kalbą mokėti geriau nei vidutinis klientas ir įstengti suprasti tai, ko nesupras kiti. Reikalingos didelės investicijos, o jei trūksta valios nuolat mokytis, geriau rinktis kitą profesiją.

Ar turi savo šūkį ar mėgstamą mintį, kuria vadovaujiesi darbe ir gyvenime?
Darbe vertinu entuziazmą, norą prasmingai leisti laiką ir tobulėti. Tai svarbu visiems, kad ir kokį darbą dirbtų. Prasmingai dirbti – toks mano šūkis.

Artėja Europos personalo atrankos tarnybos (EPSO) paskelbtas konkursas norintiems kandidatuoti į etatines konferencijų vertėjų pareigas ES institucijose. Kaip Europos Komisijos Vertimo žodžiu generalinio direktorato (DG SCIC) Lietuvių kabinos vadovas, ko tikėtumeisi ir ko palinkėtum kandidatams?
Per kitus dešimt metų Europos personalo atrankos tarnybai turbūt nebus poreikio organizuoti konkursą į etatines konferencijų vertėtų pareigas ES institucijose, todėl šis konkursas yra svarbus įvykis tiems, kurie norėtų tapti etatiniais vertėjais. Tikiuosi, kad konkurse dalyvaus daug kandidatų ir, kad geriausieji nebijos, jam ruošis ir sėkmingai išlaikys. Visiems kandidatams linkiu sėkmės.

Ko palinkėtum mums visiems dirbantiems, savo gyvenimo neįsivaizduojantiems be vertimo žodžiu ir mylintiems savo profesiją?
Dirbti vertėju be meilės neįmanoma, nes reikia daug fizinių pastangų, laiko, finansinių investicijų, fizinio atsparumo, gebėjimo prisitaikyti prie stresinių situacijų, būti lanksčiam. Svarbu mokėti daug kalbų, aiškiai ir raiškiai kalbėti, turėti komunikacinių įgūdžių. Tiems, kurie myli šį darbą, palinkėčiau ir toliau jį mylėti, nes gerų vertėjų visada reikės. Norėčiau tikėti, kad galėsime dirbti vienoje komandoje ir daryti, ką galime geriausio, vieni kitiems padėdami.

Ačiū už pokalbį. Lietuvos konferencijų vertėjų asociacija ir Tau linki daug laiko sumanymams įgyvendinti ir sėkmės, kad rezultatai pranoktų lūkesčius.
 
Su Ramūnu Česoniu kalbėjosi LKVA narė Lina Kubertavičiūtė

Comments are closed.

S. Konarskio g. 8 - 40, LT-03122 Vilnius | Sąskaitos numeris LT437044060007941296 | info@lkva.lt
© 2014-2017 vertejuasociacija.lt | logo © SvegliaDesign