Pašnekesiai su doc. dr. Lionginu Pažūsiu, III dalis

Pašnekesiai su doc. dr. Lionginu Pažūsiu: apie vertėjo profesionalumo dramblius ir ištikimybę tekstui

Docente, du dešimtmečius po Nepriklausomybės atkūrimo Jūs apibūdinate kaip „didelių permainų metą“ ir kartu „vertimo aukso amžių“. Kokius laikus, Jūsų manymu, šiandien išgyvena vertimas ir vertimas žodžiu? Kokią matytumėte vertėjo profesijos ateitį?

Sunkūs buvo tie metai, apie kuriuos aš kalbėjau, tai vertėjų kartai, kuri tada darbavosi. Bet, man atrodo, kad nelengva vertėjams ir šiandien. Vertėjo darbas, be abejo, yra įdomus, bet ir sunkus, atsakingas. Iš vertėjo dabar daug reikalaujama. Vertėjams dabar reikia išmanyti ir informacines technologijas, kad galėtų kiek įmanoma išnaudoti jų potencialias galimybes vertimo kokybei gerinti ir vertimo procesui spartinti. Šitai aktualu yra ir vertėjams raštu, ir vertėjams žodžiu. Laiko deficitas, kuris visada egzistuoja kabinoje sėdinčiam konferencijų vertėjui, iškyla net ir vertėjui raštu. Reikia rytdienai vertimo, didelio vertimo ir būtinai rytdienai, po savaitės jis bus nereikalingas. Ir tada reikia mokėti pasitelkti įvairiausias informacines technologijas, kad darbą būtų galima padaryti ir greitai, ir kokybiškai.

Mūsų vertėjams, aš nekalbu apie Briuselyje ir Liuksemburge dirbančius ir neblogai uždirbančius vertėjus, Lietuvos darbo rinka tokia nedidelė, kad negali rinktis labai siauros specializacijos. Norint išgyventi iš vertėjo darbo, reikia įvairinti savo kompetencijas, plėsti jų diapazoną. Jeigu negauni darbo, negauni užsakymų pagal vieną vertimo rūšį, reikia, kad galėtum verstis kita. Vertėjams reikės ir universalumo, mokėjimo persijungti iš vienos į kitą vertimo rūšį ar sritį, gal reikės išmokti redaguoti automatinį vertimą. Žodžiu, vertėjams, nepaisant to, kad jie šiandien yra reikalingi ir įvairių specializacijų vertėjų reikia, gyvenimas niekada nebus lengvas. Profesiniai iššūkiai keisis, bet jų bus ir niekada netrūks. Tuo ir įdomus vertėjo darbas.

2011 m. Jums buvo skirta šv. Jeronimo premija už visapusišką indėlį į meninio vertimo teoriją, kritiką ir vertėjų ugdymą, už virtuoziškus poezijos vertimus ir atidumą žodžio skambesiui. Kiek kūrybos vertime? Kaip apibūdintumėte vertimo ir kūrybos santykį?

Nuolatinis darbas ir visą gyvenimą trunkantis mokymasis yra tie du drambliai, ant kurių laikosi vertėjo profesionalumas. O kūrybiškumo reikia ne tik verčiantiems poeziją ar romanus, bet ir konferencijų vertėjams. Jau minėjau pavyzdį su anglišku Aukščiausiosios Tarybos pavadinimu. Ir konferencijų vertėjui pasitaiko, kad reikia kažką staiga kūrybiškai išversti, pirmą kartą savo gimtąja kalba nusakyti, pavadinti tai, kas dar nebuvo pavadinta. Kažkoks kitakalbis oratorius ar kalbėtojas pamini kažkokį dalyką, kurio mes dar nesam įvardiję, pavadinę. Tokiais atvejais tikrai reikia kūrybiškumo. Kūrybiškai sukurtas naujadaras paskui gali tapti bendru tos tautos žmonių, kalbančių ta pačia kalba, turtu. Kūrybiškas požiūris į savo darbą yra vertėjo profesionalumo požymis.

Žinoma, nagrinėdamas vertimus, ypač grožinės literatūros, matai, kad yra vertėjų, kurie linkę „pagerinti“ verčiamą tekstą, būtinai pridėti ką nors nuo savęs. Aš visada sakydavau, kad, jeigu yra tokių polinkių, tai reikia pačiam kurti ir rašyti knygas, o vertėjo kūrybiškumas pasireiškia tuo, kad kūrybiškai laikomasi ištikimybės verčiamam tekstui. Kaip kažkada yra sakęs rusų poetas J. Jevtušenka, „verstinė poezija turi būti graži ir ištikima“. Deja, neretai ji būna graži, bet neištikima, arba atvirkščiai – ištikima, bet negraži. Profesionalus vertėjas, ar jis kuria verstinį rašytinį tekstą sėdėdamas prie kompiuterio, ar verstinį sakytinį tekstą sėdėdamas kabinoje prie mikrofono, turi būti kūrybingas.

Savo monografijos pratarmėje dėkojate šeimai už tai, kad visą gyvenimą turėjote „galimybę netrikdomas dirbti mėgstamą darbą, mokytis ir kurti“. Darbas, mokymasis, kūryba – kas, Jūsų nuomone, buvo ir yra svarbiausia Jūsų gyvenime?

Aišku, gyvenimas prasideda nuo mokymosi. Žmonėms gyvenime labai pasiseka, kai sutinka mokymosi laikotarpiu žmones, kurie padeda jiems surasti profesinį kelią. Likimas buvo man maloningas ta prasme, kad sutikau daug gerų žmonių, talentingų, savo profesiją išmanančių žmonių, kurie buvo dosnūs dalindami savo žinias ir turėjo įtakos mano polinkiams. Aš ir šiandien mokausi. Iš žiniasklaidos sužinotą naujadarą įrašau į savo kompiuterinį žodyną, skaitau daug vertimų ir iš inercijos vis renku pavyzdžius. O gal toks mokymasis irgi yra darbas? Kai prasidėjo suaugusio žmogaus darbas – dėstytojo darbas, aišku, jis buvo mielas ir prasmingas daugeliu atžvilgių, nes tai buvo veikla, susijusi su mėgstamais dėstomaisiais dalykais ir su studentais, kurių dauguma buvo siekiantys žinių, norėjo išmokti. Žinoma, buvo ir tokių atvejų, kai kadaise kai kas iš jų sakydavo: „Dėstytojau, kam mums mokytis tų anglų kalbos tarties subtilybių? Išeisim iš Universiteto, nuvažiuosim į kaimo aštuonmetę mokyklą, kam ten rūpės angliškų dusliųjų sprogstamųjų priebalsių tarimas su aspiracija ar be aspiracijos?“ O paskui daugelis jų jau naujaisiais laikais, kai ėmęsi naujų darbų susidūrė su gimtakalbiais ir tie jiems žarstė komplimentus dėl jų tarties, va tada jie pajuto, kad ne veltui buvo stengtasi.

Be darbo, aišku, nieko nepasieksi. Tik dirbant ir kūrybinis įkvėpimas ateina. Beveik visi mano laisvalaikio darbai irgi buvo darbas, tik kitokio pobūdžio. Pavyzdžiui, didžiausias mano laisvalaikio pomėgis buvo poezijos vertimai, taip aš galėjau atitrūkti nuo mokslinio straipsnio ar gramatikos rašymo arba nuo Europos Sąjungos teisės aktų vertimo. Žinoma, ne viskas tuose poezijos vertimuose man pavykdavo. Dar daug ką norėjosi arba norėtųsi išversti, bet žinau, kad tai neįmanoma. Man neįmanoma. Labai norėčiau išversti į anglų kalbą, sakykime, Salomėjos Nėries poemą „Eglė žalčių karalienė“, turėjau net pirmosios dalies apmatus. Bet jau žinau, kad aš jos tikrai neišversiu. Tačiau, jeigu kas nors imtųsi versti, visaip padėčiau, kiek mano jėgos leistų, tam vertėjui, kuris imtųsi tokio darbo.

Kūrybos dabartiniu laikotarpiu ne tiek jau daug. Mano vertimai, ypač poezijos vertimai, yra tai, kas padaryta brandžioj jaunystėj. O paskui aš jau tiktai galėjau pridėt ką nors prie to. Užtai ir sakau jauniems: „Verskit, kol jauni.“ Ypač poeziją. To, ką jau padariau, dabar atrodo, kad nepadaryčiau arba išvis nesiimčiau versti. Atrodo, kad Maironio „Jūratės ir Kastyčio“ dabar jau neišversčiau. O tada drįsau. Išverčiau. Patikėjau, kad galiu išversti. Kūrybiškumas dar gyvas, dar rusena, dar palaikau jį, bet be didesnių užmojų. Džiaugiuosi tuo, kad galiu dar dirbti.

O Jūsų naujojoje knygoje „Lietuvių poezijos pynė“ ir yra, kaip Jūs sakote, sudėtas visas Jūsų palikimas?

Taip. Čia sudėta tai, kas buvo pradėta prieš kelis dešimtmečius. Sakykim, Maironio eilėraštis „Nuo Birutės kalno“ ‒ „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, / Man krūtinę užliek savo šalta banga… “ ‒ buvo išverstas dar 1979-aisiais. Anais laikais beveik kas vasarą skaičiau anglų kalbos mokytojams paskaitas, o kai prasidėjo Sąjūdis, mokytojai, žinoję, kad verčiu poeziją, prašydavo paskaityti vertimų. „Gerai, ‒ sakau, ‒ bet pirma aptarkim anglų kalbos norminės tarties polinkius.“ Ir aš jiems paskui paskaitydavau. Tai buvo mano didžiausia anais laikais auditorija, kuri klausė mano Maironio angliškai. Žinoma, šitas darbas, kaip čia pasakius, yra „nepatentuotas“: vis tik anglų kalba nėra mano gimtoji kalba, be to, nesu poetas, taigi neturiu idealaus poezijos vertėjo požymių. Mano pastangos versti lietuvių poeziją į anglų kalbą geriausiu atveju yra kilniais siekiais grindžiama padori saviveikla. Žinoma, į tuos vertimus įdėta daug darbo. Ir ne tik mano darbo. Turėjau gerus redaktorius. Ilgus metus dirbau su Piteriu Tempestu, jis redagavo mano pirmuosius rinkinius, mes ilgai su juo susirašinėjome, išėjau didelę jo mokyklą. Kita vertus, man pačiam teko redaguoti jo vertimus – Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ ir Kristijono Donelaičio „Metus“. O dabar džiaugiuosi, kad leidžiant „Lietuvių poezijos pynę“, ją atidžiai paskaitė Vilniuje gyvenantis amerikiečių poetas ir vertėjas Keris Šonas Kysas (Kerry Shawn Keys), kuris parašė dar ir gražią įžangėlę.

Stebiuosi, kad įrašęs kartais savo versto eilėraščio eilutę į Google paieškos rėmelį, staiga randu kažkokį anglišką blogą (interneto dienoraštį), kuriame įdėtas Albino Žukausko eilėraštis „Saldūnai obuoliai“. Jis apie tai, kad žmogus prisimena senatvėj, kaip tėvų sode augo saldūnai obuoliai, o kaimynų mergaitė ateidavo vakarais prie tvoros tų obuolių pasirinkti, ir jie šnekėdavosi abu tol, kol patekėdavo mėnulis, ir dabar jam po tiek metų knieti sužinoti, ar ji kaip tada ateitų vėl prie sodo tvoros. Taigi, kažkam patiko tokio turinio eilėraštis ir įsidėjo jį tarp kitų angliškų rašinių ir poezijos kūrinių į anglišką blogą. Arba štai neseniai buvo Maironio gimimo metinės, mokiniai internete rašė: „Žiūrėk, Maironis angliškai yra.“ Ir jau vien nuo to žinojimo Maironio vertė jų akyse išaugo. Neseniai sužinojau, kad britų kompozitorius Gabrielis Džeksonas (Gabriel Jackson) eilėraščio „Ant Birutės kalno“ angliško vertimo žodžiais sukūrė partitūrą mišriam chorui. Iš „Oxford University Press“ gavau sutartį, o šios leidyklos žmonės tokie sąžiningi, kad kai tik nuperka kas nors tų išspausdintų gaidų egzempliorių, siunčia pranešimą, kad man priklauso 44 pensai. Jau tris tokius gavau, tik vis neprisirengiu pranešti jiems savo banko sąskaitos.

Iškyla ir kitų keistų dalykų. Yra didžiulė internete visiems prieinama pasaulio bibliografinių duomenų bazė WorldCat. Jos duomenimis, mano pirmasis lietuvių poezijos rinkinys „Beads of Amber“ („Gintaro vėrinys“), pasirodęs gūdžiu sovietmečiu, 1979-aisiais metais, pasirodo, yra JAV Kongreso bibliotekoj, Britų bibliotekoj Londone, Australijos nacionalinėje bibliotekoje Kamberoje ir dar aštuonių Amerikos universitetų bibliotekose. Kaip tos knygos iš Lietuvos ten pateko? Kas jas nugabeno? Štai tada imi ir patiki tos savo saviveiklos prasmingumu… Gal ji ir reikalinga? Pajauti savo darbo prasmę, nes pamatai, kad dalyvauji mūsų poezijos ‒ to, kas tau gražu ir kuo tu nori didžiuotis ‒ sklaidoj. Tai va. Na, o „Pynė“ – tai turbūt mano kaip lietuvių poezijos vertėjo į anglų kalbą gulbės giesmė.

Baigiantis pokalbiui dar viena Jūsų citata: „Konkurencijos sąlygomis visi vertėjai yra suinteresuoti siekti profesionalumo, o jų organizacijos (…) rūpinasi sudaryti sąlygas vertėjams ugdyti savo profesinę kompetenciją.“ 2000 m. įkurta Lietuvos vertėjų asociacija, 2004 m. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2014 m. Lietuvos konferencijų vertėjų asociacija. Ar šių organizacijų pakanka vertėjo profesijos prestižui kelti?

Aišku, ta 2000-aisiais metais įkurta ir po kelių metų natūraliai išnykusi Lietuvos vertėjų asociacija atsirado pribrendus būtinybei vertėjams burtis į kažkokią organizaciją, rūpintis bendrais profesiniais interesais. Tiesa, mes nežinojome, kuria linkme pasukti. Tas nežinojimas atsispindi ir pavadinime, nes norintys steigti savo organizaciją buvo ir vertėjai raštu, ir vertėjai žodžiu, o mūsų tarpe buvo ir tų, ir tų. Britų Tarybai parėmus, buvom nuvykę į Londoną susipažinti su britų vertėjų organizacijos (ji vadinasi institutu) veikla. Turėjom kai kurių kitų nacionalinių vertėjų organizacijų įstatus ir profesinės etikos kodeksus. Dar anksčiau buvom susitikę su AIIC’o (Tarptautinės konferencijų vertėjų asociacijos) atstovais, pasidomėję tarptautinėmis konferencijų vertėjų darbo nuostatomis. Pagal tą tarptautinę patirtį bandėme atmintinėmis ugdyti klientų pagarbą ir visuotinai priimtiną požiūrį į mūsų profesiją, mūsų teikiamas paslaugas. Bet mūsų asociacija greit iširo beveik nieko nuveikusi, iširo savaime, kadangi Lietuvos įstojimo į ES išvakarėse dauguma narių individualiai pasuko Briuselio link ir tik labai nedidelė dalis liko čia. Net jos valdybos nariai atsidūrė užsienyje, emigracijoje, kaip aš sakau. Turėjom didelių užmojų, bet be žmonių jie užgeso savaime.

Laikas parodė, kad veiksmingesnės ir veiklesnės gali būti specializuotos vertėjų organizacijos. Daug per pastarąjį dešimtmetį jau nuveikė Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, burdama bendrai veiklai grožinės literatūros vertėjus ir keldama jų profesinį prestižą visuomenėje. Vien tik pasižvalgęs po interneto svetainę gali suvokti, kiek daug jau spėjo padaryti ir kokius veiklos užmojus brandina neseniai įsteigta Lietuvos konferencijų vertėjų asociacija. Gyvuoja ir Lietuvos vertimo biurų asociacija.

Ko dar trūksta Lietuvoj, mano akimis, tai – valstybės rūpinimosi vertėjais. Vienu metu šio tūkstantmečio pirmojo dešimtmečio viduryje pradėta diskutuoti, ar reikia mums prisiekusiųjų vertėjų žodžiu (sworn interpreters),ypač vertėjų žodžiu teismuose. Lietuva tapo ES nare, vis dažniau susiduria įvairių šalių teisės subjektų interesai įvairiose teisės srityse, o teismas – tai ir rašytinis, ir žodinis procesas. Juk mūsų Civilinio proceso kodekse ir Baudžiamojo proceso kodekse dažnai minimas vertėjas, teisiškai reglamentuojamas jo darbas beveik taip kaip liudytojo arba teismo eksperto. Į įvairias teisines situacijas pakliūva ir mūsų žmonės įvairiose ES valstybėse, keičiamasi informacija, siunčiami dokumentai. Valstybei reikia prisiekusiųjų vertėjų, kurie padėtų vykdyti valstybines užduotis, dirbti institucijose, kurios turi tarptautinių interesų. Reikėtų turėti tokių prisiekusiųjų vertėjų, išlaikiusių kvalifikacinius profesinius egzaminus, sąrašą gal Teisingumo ministerijoje, gal kur kitur, kad valstybės institucijos galėtų naudotis gerai pasirengusių ir deramai atlyginamų profesionalių vertėjų paslaugomis. Tokio valstybinio rūpinimosi vertėjų profesija pasigendu ir, man atrodo, kad jis turėtų būti. Beje, kažkada Seime jau buvo parengtas tokio įstatymo projektas, gal jis dar ir guli kokiame nors stalčiuje. Tai būtų didelė parama ir jūsų asociacijai, ir apskritai vertėjų prestižui. Taip yra tvarkomasi skandinavų šalyse, Danijoje ir Švedijoje.

Taigi, kalbėdamas apie veikiančias vertėjų organizacijas Lietuvoje, manau, kad šiandien vertėjai savo organizacijose gali oriai ir organizuotai švęsti Šv. Jeronimo, vertėjų globėjo, dieną. Reikia tikėti, kad jos dar daug nuveiks vertėjų labui, ir linkėti joms visokeriopos sėkmės.

O ko palinkėtumėte tiems, kas negimė vertėjais, bet atkakliai ir su meile siekia jais būti?

Tiems, kas negimė vertėjais, bet su meile siekia jais būti, palinkėčiau, kad jie visi labai labai tikėtų ta meile.

Ačiū už pokalbį. Lietuvos konferencijų vertėjų asociacija Jums linki neblėstančio įkvėpimo dirbant, mokantis, kuriant.

Sėkmės Jūsų Asociacijai.

_________________________________________________________

Doc. dr. Lionginą Pažūsį kalbino LKVA narė Asta Dvilaitienė

Comments are closed.

S. Konarskio g. 8 - 40, LT-03122 Vilnius | Sąskaitos numeris LT437044060007941296 | info@lkva.lt
© 2014-2017 vertejuasociacija.lt | logo © SvegliaDesign