Pašnekesiai su doc. dr Lionginu Pažūsiu, II dalis

Pašnekesiai su doc. dr. Lionginu Pažūsiu: apie gyvenimo pirtis ir magnetofonus

Docente, rengdamas monografiją „Kalba ir vertimas“, išanalizavote daugiau nei 700 įvairių šaltinių, iškėlėte retorinį klausimą: „Ar žmonės, kuriems vertimas yra kasdienė veikla, turi kokios naudos iš to, ką daro teoretikai, ar visa tai ignoruoja?“ Kokias šiuolaikinės vertimo teorijos tendencijas išskirtumėte?

Be abejo, teorija, bet kokia teorija, turi turėti sąsajų su praktika. Kas yra teorija? Teorija yra tam tikras mokslinis apibendrinimas. Ypač savo paskutiniame vertimui skirtame darbe, monografijoje „Kalba ir vertimas“, aš ir stengiausi, kad jis būtų ne koks nors abstrakčių, išgalvotų vertimo taisyklių ar nuostatų rinkinys, o mokslinis apibūdinimas to, ką vertėjai iš tikrųjų daro, norėjau parodyti net ir patiems vertėjams, kokias perdaras jie daro, ir aptarti, kodėl jie jas daro. Ir pasirodo, kad sąmoningai ar nesąmoningai labai įdomių dalykų jie daro. Jie kai ką keičia, kai ką prideda, kai ką praleidžia. Todėl reikia teoriškai apmąstyti ir pagrįsti, kokiais tikslais jie tokius dalykus daro, kas juos verčia tai daryti. Gal tai dėl kalbų skirtumų?

Anglų kalboje, sakykime, daiktavardis neturi gramatinės giminės. Ir štai vertėjas žodžiu versdamas į lietuvių kalbą išgirsta sakinį: „Yesterday I met a friend from Sweden.“ Sakinys jau nuskambėjo, o jis neverčia, tyli. Kodėl jis delsia? Ta kalba, į kurią jis verčia, vietoj friend reikalauja pasirinkti vieną iš dviejų žodžių ‒ vyriškosios giminės daiktavardį „draugas“ arba moteriškosios giminės daiktavardį „draugė“. Tik tada, kai kalbėtojas toliau pasakys: „She was… “ arba „He was…“, vertėjas galės išversti minėtąjį sakinį tiksliai ir taisyklingai.

Bet be kalbų skirtumų dar yra kultūrų skirtumai. Šiuolaikinėse vertimo teorijose ypač pabrėžiamas kultūrinis vertimo aspektas, nes verčiant susiduria ne tik dvi skirtingos kalbos, bet ir su jomis siejamos dvi skirtingos kultūros. Natūraliai atsiranda dvi vertimo pakraipos arba, kaip dabar madinga sakyti, strategijos – savinimas ir svetiminimas. Ar aš verstinį tekstą darysiu kiek įmanoma skaitytojui savą, kad jis atrodytų kuo panašesnis į vertimo kalba parašytą originalų kūrinį? Ar aš pabrėšiu, kad čia yra verstinis, svetimas tekstas, tekstas, susijęs su kita kalba ir kita kultūra? Tų savinimo ir svetiminimo apraiškų gali būti įvairiausių. Pamenu tokią anglišką literatūrinę pasakėlę vaikams, kurioje yra pasakymas girls and boys. Vienas vertėjas pamanys: „Reikia tuos žodžius sukeisti vietomis, nes pasakymas „berniukai ir mergaitės“ lietuviškai skamba įprasčiau, sklandžiau.“ Kitas vertėjas, kuris bus sąmoningai linkęs perteikti tekste slypintį kitos kultūros elementą, t. y. lietuvių skaitytojams pasakyti: „Žiūrėkit, anglai pirmiausia pamini mergaites“, tą pasakymą išvers pažodžiui. Atrodo, kad tai menkniekis. Bet, jei vertėjas pasuks svetiminimo linkme, gal kuris nors skaitytojas pastebės šį menkniekį. Čia tik vienas pavyzdys, bet vertimo istorijoje yra kraštutinio savinimo pavyzdžių. Juk kažkada 19-ojo amžiaus vidury adaptuotas ir iš vokiečių kalbos išverstas „Robinzonas Kruzas“ Lietuvoje atsirado kaip „Rubinaitis Peliūzė“ su savais lietuviškais Palangos, Klaipėdos, Nemuno vietovardžiais. Žodžiu, turime sulietuvintą Robinzono Kruzo variantą.

Apskritai galima sakyti, kad tokie kertiniai vertimo teorijos dalykai – pažodinis ar laisvas vertimas, verstinio teksto savinimas ar svetiminimas – yra amžinos vertimo problemos nuo pat vertimo atsiradimo, tik skirtingu istoriniu laikotarpiu iškeliama tai viena, tai kita. Senovės Romoje buvo laikomasi savinimo strategijos. 19-ojo amžiaus pradžioje vokiečių mokslininkas Frydrichas Šlejermacheris (Friedrich Schleiermacher) reikalavo, kad vertimai iš skirtingų kalbų vokiečių kalba skambėtų skirtingai, kad skaitytojas turėtų atspėti, kuris vertimas iš ispanų ir kuris iš graikų kalbos. Judžinas Naida (Eugene Nida), mūsų laikais atnaujinęs šią polemiką, buvo savinimo šalininkas. Galiausiai italų kilmės amerikietis Lorensas Venutis (Lawrence Venuti) vėl pakurstė polemiką apie savinimą ir svetiminimą, stodamas svetiminimo pusėn. Taigi tos vertimo teorijos problemos iškyla vis tos pačios, tik kiekvienu istoriniu laikotarpiu yra apaugusios savo konkretika.

Tiesa, savo knygoje „The Translatorʼs Invisibility“ Venutis kelia dar vieną – vertėjo nepastebimumo – problemą. Sakoma, geras yra tas vertėjas, kuris yra nepastebimas. Net ir konferencijų vertėjas. Jei verčiama sklandžiai, vertėjas dirba puikiai, klausytojai su ausinėmis net nepastebi, kad kalbėtoją suprasti kaip tarpininkas padeda vertėjas. Ir tai yra geriausias vertėjo darbo įvertinimas.

Stabtelkime prie vertimo žodžiu ištakų. Ar galėtumėte papasakoti, kaip buvo dedami pirmieji vertėjo žodžiu profesijos pamatai? Nuo ko viskas prasidėjo ir kaip keitėsi? Ar pamenate, kaip vyko pirmieji profesionalaus konferencijų vertimo bandymai?

Pirmą kartą apie sinchroninį vertimą mes ėmėme galvoti Universiteto 400-ųjų metinių išvakarėse. 1979-ieji, Universiteto 400 metų jubiliejus. Naujuose Operos ir baleto teatro rūmuose buvo rengiamas iškilmingas minėjimas, į jį buvo pakviesta daug svečių, ne tik iš Tarybų Sąjungos, bet ir iš užsienio universitetų, su kuriais Universitetas palaikė ryšius. Reikėjo sinchroninio vertimo. Nedidelės sinchroninio vertimo patirties tuo metu turėjo tik mūsų kolegos rusistai. Kartais Universiteto bendruose susirinkimuose rusistai versdavo karinės katedros karininkams dėstytojams. Nei anglistai, nei germanistai, nei romanistai tokios patirties išvis neturėjo. Lietuvoje, Vilniuje, tarptautinių renginių beveik nebuvo. Atsimenu vienintelį tokį renginį, kada atvažiavo JAV rašytojai, ir Vilnius tapo dviejų valstybių rašytojų susitikimo vieta. Kažkas iš aukštosios valdžios skaitė lietuviškai iš anksto parengtą sveikinimą, o aš, pamenu, stovėjau šalia ir skaičiau savo vertimą po pastraipą. O per Universiteto jubiliejų mus pasodino kažkur teatro salės palubėj į sukaltas iš kartono kabinas ir mes sinchroniškai vertėm į anglų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbas – į keturias kalbas.

Tie patys žmonės 1988-aisiais metais vertėjavom ir per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, tą šeštadienį ir sekmadienį, kai dvi dienas Sporto rūmuose buvo sakomos emocingos metaforizuotos kalbos. Kadangi suvažiavimas tęsėsi dvi paras, net ir naktį vyko visokie posėdžiai, mes kvietėme visus pažįstamus anglistus, kurie norėjo mums talkinti, net ir tuos, kurie nedirbo Universitete. Ir Sąjūdžio suvažiavimo dokumentų projektus visi draugiškai vertėm į anglų kalbą, nes buvo iš anksto žinoma, kad bus užsieniečių, užsienio žiniasklaidos atstovų. Be kita ko, jiems buvo parengtas lankstinukas angliškai, jame buvo išspausdintas ir mano išverstas Kudirkos „Tautiškos giesmės“ tekstas. Tai buvo Sąjūdžio gimimo metas.

Kokių minčių lydimas prisimenate pirmuosius atsikuriančios Lietuvos žingsnius, kai kartu su kitais vertimo korifėjais, Anglų filologijos katedros kolegomis – prof. Dalija Tekoriene, Rimantu Remeika bei šviesaus atminimo doc. Olimpija Armalyte – iš elektros skydinės tuometinės Aukščiausiosios Tarybos rūmų pastogėje skelbėte žinią apie Lietuvos nepriklausomybę?

Po poros metų, 1990-ųjų kovo 10 dieną, mes, anglistai vertėjai, buvom pakviesti į pirmąjį naujai išrinktos Aukščiausiosios Tarybos posėdį. Tą naktį, kai buvo skelbiama Lietuvos Nepriklausomybė, mes iš tikrųjų dirbom skydinėj. Nebuvo numatyta, kad tuose rūmuose dirbs vertėjai, nebuvo manoma, kad prireiks kada vertėjų. Po laiptais skydinėje buvo tokia uždara patalpa, kur kaip ir Sporto rūmuose mums pastatė ant staliuko mikrofoną, davė ausines, įjungė mažą televizoriuką, lietuvišką „Šilelį“, ir mes matėm jo ekrane tik tuos žmones, kurie kalba tribūnoje, pirmininkaujančio nematėme, tik balsą maždaug girdėjome kažkur ausinėse. Atsimenu, netrukus mums iškilo nenumatytas klausimas – ką daryti? Šiaip anuo metu Aukščiausioji Taryba angliškai paprastai buvo vadinama vartojant sovietizmą soviet, taigi įprastinis angliškasis jos pavadinimas buvo Supreme Soviet of Lithuania. Bet mes juk skelbėm angliškai Nepriklausomybę! Skelbėm, kad mes jau nesam soviet. Taigi staiga supratom, kad reikia nedelsiant savo iniciatyva pakeisti šį anglišką pavadinimą! Ir mes jį pakeitėm, vietoj sovietizmo pasirinkę neutralų žodį council, pradėjom vartoti naują pavadinimą Supreme Council of Lithuania. Va, jums ir realijų vertimo pavyzdys. Savinimo ir svetiminimo dilemos sprendimo pavyzdys. Ir nuo tos dienos, beveik visą tą pavasarį, posėdžiaujant Aukščiausiajai Tarybai, vėliau pasivadinusiai Atkuriamuoju Seimu, beveik visada buvo apstu užsienio žurnalistų.

Vertimas irgi visada tada buvo?

Taip, taip. Beveik visada. O kitais metais buvo sausis, sausio įvykiai. Atsimenu, kaip Aukščiausiosios Tarybos rūmuose buvo smėlio pripilti maišai, kaip įeidavom su leidimais, o prie įėjimo stovėjo su medžiokliniais šautuvais vyrai, kurie saugojo rūmus. Per sausio įvykius kasryt vykdavo spaudos konferencijos. Ant stalo būdavo sustatyta daug mikrofonų, o šalia būriuodavosi daugelio žymiausių pasaulio televizijų ir agentūrų korespondentai, klausydamiesi, ką mes sakom, o ne kas sakoma lietuviškai, nes informacija jiems suprantama kalba ėjo iš mūsų stalo. Jautėm didelę atsakomybę. O iškildavo visokių klausimų. Tarkim, kaip išversti „šaudė dum-dum kulkom“(dum-dum bullets), reikėjo ir šarvuočius pavadinti angliškai (armed vehicles). Šituos pavadinimus sužinojome iš pačių užsienio korespondentų. Mes kartu ir mokėmės, nes reikėjo mokytis tokių dalykų, kurių anksčiau gyvenime niekad nebuvo tekę pavadinti. O kiek mūsų buvusių studentų ėjo su korespondentais į kariškių saugomas vietas, ėjo į karinį miestelį iš karininkų imti interviu, kaip lydintys vertėjai. Tai toks buvo Nepriklausomybės pirmųjų metų vertėjų krikštas.

Paskui, aišku, kada jau mūsų institucijose atsirado etatinių vertėjų grupės, buvo surinktos vertėjų grupės Aukščiausioje Taryboje (vėliau Seime) ir Vyriausybėje, ten dirbo daugelis mūsų baigusių studentų, taip pat kai kurie jauni mokytojai metė mokytojo darbą ir išėjo vertėjauti. Vertėjų žodžiu paklausa labai išaugo, kai įvairios tarptautinės organizacijos Vilniuje pradėjo rengti konferencijas, seminarus. Pavyzdžiui, Pasaulinė sveikatos organizacija organizavo Rytų Europos valstybių atstovų konferenciją. Vertėm sinchroniškai ir į lietuvių, ir į rusų, buvo trys kalbos, įskaitant anglų. Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija mokė mūsų besikuriančių institucijų darbuotojus, irgi vertėjavom. Kai kuriuos tekstus iš konferencijos salės nešdavom į auditoriją – tuos pačius tekstus, kuriuos mes dieną vertėm, vakare su studentais nagrinėdavom. Lietuva stojo į Europos Tarybą, atvažiavo jos atstovų delegacija, kuri turėjo patikrinti, ar Lietuvos įstatymai atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją. Sėdėjom ištisas dienas su mūsų teisininkais ir murkdėmės teisės terminologijoje. Priimant Lietuvos konstituciją, atvažiavo amerikiečių ekspertų grupė, kuri netgi recenzavo mūsų konstituciją… Vėlgi turėjome mokytis konstitucinės teisės terminijos, visą savaitę bendravom su teisininkais. Aplinkybės taip susiklostė, kad man kartu su dėstytoja Olimpija Armalyte teko tarsi specializuotis teisės srity ir vertėjauti įvairių sričių teisininkams. Įgiję daugiau patirties, Teisės ir demokratijos plėtros centro remiami, vėliau kartu per vienerius metus parengėme ir išleidome „Anglų–lietuvių kalbų teisės žodyną“. Apskritai atkūrus Nepriklausomybę prasidėjo tokia vertėjų rugiapjūtė, atsivėrė tokie nauji vertimo barai, kad nebuvo kada atsikvėpti.

Sakote, kad nuolat iškildavo visokių klausimų, daug ko nemokėjote. Ar galėjote palyginti save su vertėjais tų valstybių, kuriose vertėjo žodžiu profesija jau turėjo tradicijas ir istoriją?

Daug ko nemokėjom, nemokėjom tos dalykinės kalbos, nemokėjom techninių dalykų, nemokėjom teisinių dalykų. Juk mūsų anglų kalba, jau sakiau, buvo literatūrinė daugiausia. Tad visko teko mokytis čia pat iš tos medžiagos, kurią gaudavai iš vakaro arba jau eidamas į kabiną. Sakykime, amerikiečiai mokė mūsų kariškius karinės vadybos, tai parengdavo visą 4–5 dienų seminarų medžiagą, mes ją gaudavome iš anksto. Daug ką tekdavo pirmąkart lietuviškai patiems įvardyti. Kartu su valstybės institucijų ir įmonių darbuotojais mokėmės vadybos ir rinkodaros dalykų, „menedžmentas“ ir „marketingas“ buvo magiški žodžiai pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais. Atvažiuodavo lektoriai, atsisėsdavo ant scenos, o šalia jų mes, vertėjai. Kartais pasako ką nors, nesupranti nieko, visų akivaizdoje išsiaiškini, tik tada išverti. Daug teko važinėti po Lietuvą prasidėjus privatizacijai. Lietuvoje dirbo tokia žymi tarptautinės patirties turinti KPMG konsultacinė firma, kuri rengė Lietuvos įmonių privatizavimo dokumentaciją, rinkdama pagal vakarietiškus standartus visą ekonominę ir techninę informaciją apie tos įmonės būklę ir vertę. Teko kelis kartus važinėti į Klaipėdos tabako fabriką, kol jį pardavė. Vertėme apie buhalterinę apskaitą, kainodarą, pelną, techninius dalykus, gamybos įrangą – Vilniaus, Panevėžio, Mažeikių, Utenos įmonėse. Gaudydavom žodžius iš to angliškai kalbančio ir mūsiškių specialistų lūpų. Mūsiškis kalba apie „aliejaus dezodoravimą“, angliškai verčiu iš kepurės: „Desodoration“. O tas anglakalbis man sako: „Deodorization“. Tai va, šitaip vienu metu vertėjavom ir mokėmės versti.

Ir kaip vertėjai Jūs dalyvavote valstybės kūrime?

Taip. Tam tikra prasme taip. Taip. Taip. Daugelyje pertvarkos procesų perimant vakarietišką patirtį dalyvavo ir vertėjai.

O ta atsakomybės našta pakeliama buvo tuomet?

Kuo didesnė renginio svarba, tuo didesnė atsakomybė užgula vertėją, ypač verčiant sinchroniškai. Štai kad ir per sausio įvykius, kada žinai, kad tai, kaip pasakysi, kai kurie tavo žodžiai pateks į didžiąją žiniasklaidą. Tas, kuris kalbėjo lietuviškai, jis lengvai galės pasakyti: „Tai vertėjai čia taip išvertė. Aš taip nesakiau.“ O mūsų žodžiai gal bus tiksliai pacituoti, parašys ar pasakys taip, kaip išgirdo. Ir, aišku, vakare grįžus namo, kai imi atsukinėt galvoje tą vidinį magnetofoną atgal ir prisimint, kad gal kažkur ir suklupai, kad gal kažkur pasakei nelabai tiksliai. Be abejo, būdavo didelio, sunkiai slopinamo nerimo. O grįžus namo, reikėjo jį nuslopinti, kad kitą dieną galėtum vėl atgauti pasitikėjimą savim. Tai, aišku, buvo nelengva. Ypač verčiant sinchroniškai vertėjo įtampa, kiek teko skaityti, prilygsta lakūno bandytojo įtampai.

____________________________________________________________ 

 Doc. dr. Lionginą Pažūsį kalbino LKVA narė Asta Dvilaitienė

Comments are closed.

S. Konarskio g. 8 - 40, LT-03122 Vilnius | Sąskaitos numeris LT437044060007941296 | info@lkva.lt
© 2014-2017 vertejuasociacija.lt | logo © SvegliaDesign