Konferencijų vertimo Lietuvoje ištakos

Sinchroninio vertimo pradžia Europoje laikytinas Niurnbergo procesas. 1945 metais, po Antrojo pasaulinio karo, vykstant karo nusikaltimų tribunolo posėdžiams, sinchroniškai versti buvo pakviesti asmenys, gerai mokėję ne vieną kalbą, daugiausiai kilę iš dvikalbių šeimų ir net vienaip ar kitaip dalyvavę kare. Tuomet pirmą kartą buvo išbandyta jau anksčiau sukurta vertimo įranga.

Lietuvoje sinchroninio vertimo pradžia laikytina Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus iškilmės 1979 m. Tuomet gerai mokėję užsienio kalbas žmonės, daugiausia Vilniaus universiteto dėstytojai, sinchroniškai vertė iškilminguose renginiuose.

Tikėtina, kad nei Niurnbergo proceso, nei Vilniaus universiteto iškilmių vertėjai dar nesuprato kuriantys istoriją ir nelaikė savęs profesionaliais vertėjais. Jie nebuvo baigę vertimo studijų, nors Niurnbergo proceso vertėjai buvo paruošti specialiuose kursuose, o VU vertėjai tik žinojo apie vertimo studijų programas Rusijoje. Ir vienu, ir kitu atveju dalis vertėjų liko ištikimi šiai profesijai, prisidėjo prie vertėjo profesijos iškėlimo į akademinį lygį ir būsimų kolegų ugdymo.

Sovietmečiu buvo vertėjaujama tik retomis progomis. Tiek Vilniaus universitete, tiek tuometiniame Pedagoginiame institute, kurie buvo didžiausios užsienio kalbų specialistų rengimo aukštosios mokyklos Lietuvoje, vertimas raštu buvo dėstomas kaip viena iš disciplinų. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto užsienio kalbų specialybių studentai privalėjo atlikti ir vertimo praktiką. Dauguma rinkosi vertimą raštu, bet buvo galima rinktis ir gido (iš dalies vertimo žodžiu) praktiką tuometiniame „Inturiste“, kurio darbuotojai teikė paslaugas užsieniečiams. Kai kurie absolventai ir po praktikos liko bendradarbiauti su „Inturistu“. Jie dirbo gidais, vedė ekskursijas po Vilnių, Kauną, Trakus, o kai kada versdavo gidų vedamas ekskursijas muziejuose ir kitose lankytinose vietose. Kai kada vertimo iš lietuvių ir rusų kalbų prireikdavo to meto Aukščiausioje Taryboje arba per Lietuvos komunistų partijos metinius ataskaitinius susirinkimus, atvykus sovietinių pareigūnų delegacijoms iš Maskvos. Buvę ir kitokio netikėto poreikio, pavyzdžiui, vieną kartą du universiteto dėstytojai buvo pakviesti ekspromtu dubliuoti to meto elitui anglų kalba rodytą meninį kino filmą.

Profesionalaus vertimo žodžiu poreikis, besitęsiantis iki šių dienų, atsirado kartu su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu. 1988 metų rudenį vykusio steigiamojo suvažiavimo eiga buvo sinchroniškai verčiama į anglų, vokiečių, prancūzų ir rusų kalbas. 1989 m. pabaigoje sinchroniškai buvo verčiama Lietuvos komunistų partijos suvažiavime, kuriame Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos. 1988 m. pabaigoje atsiradęs poreikis atkreipti pasaulio dėmesį į įvykius Lietuvoje tęsėsi ir pareikalavo didelių vertėjų pajėgų ir pastangų. Tuo metu profesionalių vertėjų Lietuvoje nebuvo – vertė visi, kas buvo reikiamoje vietoje tinkamu laiku, kas gerai mokėjo užsienio ir lietuvių kalbas ir kam užteko drąsos. „Ieškome žmogaus, mokančio anglų kalbą. Dirbate anglų kalbos mokytoja, pavertėjaukite mums.“ „Į oro uostą atvyko žurnalistų delegacija. Ar pavertėjautumėte?“ Nepriklausomybės priešaušryje ir pradžioje, taip pat ir vėliau, tokie prašymai buvo dažni. Į Lietuvą važiavo užsienio žurnalistai ir politikai, o vėliau jų pramintais takais ir pirmieji verslininkai, tačiau susikalbėti tiesiogiai įstengė nedaugelis. Vertė VU dėstytojai, mokytojai, užsienio kalbų studijas baigę absolventai, studentai ir kitokius darbus dirbę žmonės. Vieni tai darė iš smalsumo ir noro išbandyti jėgas, kiti – net neturėję galimybės atsisakyti, nes dažnai pagalbos prireikdavo čia ir dabar.

Koks galėjo būti profesionalumo lygis atliekant darbą, kuriam to meto vertėjai nebuvo paruošti ir pasiruošę? Visko buvo: ir sėkmės istorijų, ir net diplomatinių nesusipratimų. Ne visi, kurie mokėjo kalbas, ir užsienio kalbų specialistai tapo vertėjais. Vieni pasidavė po didesnių ar mažesnių nesusipratimų, kitiems vertimas žodžiu tiesiog nepatiko. Teko girdėti apie mokytoją, kuriai toks mėginimas vos nekainavo turimo darbo, mat, vertėjavimui nepavykus, buvo nutarta, kad gal ji apskritai anglų kalbos nemokanti, taigi kaip galinti dirbti mokykloje. Suklydusieji dažniausiai traukėsi į užkulisius, kitiems teko rinktis vertimą ar anksčiau dirbtą darbą. Tuo metu viskas buvo daroma su užsidegimu ir entuziastingai, o tai gerokai maskavo profesionalumo stoką. Kita vertus, kartais profesionalumo užtekdavo, bet net patys vertėjai neįstengė savęs daugiau ar mažiau objektyviai įvertinti.

Kokios buvo vertimo sąlygos esant tokioms nepaprastoms aplinkybėms? Irgi buvo visko. Vieniems teko versti automobilio kabinoje, kuri tapo improvizuota vertėjų kabina. Kitiems – apmusijusioje Seimo palėpėje ant ausų užsidėjus lakūno ausines su mikrofonais, o priešais ant kėdės pasidėjus mirgantį ir traškantį „Šilelį“. Tretiems – tik su vertimo įranga, bet ne kabinoje. Tada niekas nesiskundė, nes nežinojo, kaip turi būti, o ir apskritai mažai kas galvojo apie save. Viskas atrodė savaime suprantama. To meto vertėjams ir į galvą nebuvo atėję, kad su „Šileliu“ Lietuvoje, ko gero, atliko pirmąjį arba vieną iš pirmųjų nuotolinių vertimų.

Prireikus vertimo aukštesniu lygiu ir randantis profesionalaus vertimo žodžiu poreikiui daugelio akys natūraliai krypo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą. Jame dirbo vieni iš geriausių užsienio kalbų specialistų, kuriems aiškėjo, kad ne visi gali versti, kad dar nemokama gerai versti ir kad kai ko galima išmokti. Aiškėjo ir tai, kad vertimas žodžiu – atskira profesija, kurią reikia įgyti. Tada dar nebuvo į ką lygiuotis. Skirtingas užsienio kalbas dėstantys Filologijos fakulteto dėstytojai turėjo skirtingos patirties. Dėl užsieniečių raginimo ir dėl asmeninio domėjimosi konferencijų vertimu kaip profesija ėmė bręsti idėja Vilniaus universitete steigti Vertimo studijų katedrą. Teko daug įrodinėti, kad vertimas yra ne amatas, o mokslo, akademinė disciplina. Abejonių laikotarpis tęsėsi daugiau nei penkerius metus.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje radosi pirmieji kontaktai su Europos Komisijos Vertimo žodžiu generaliniu direktoratu ir Tarptautine konferencijų vertėjų asociacija. Tuometinis fakulteto studijų reikalų prodekanas R. Remeika patiekė paraišką Britų tarybai parengti vertimo kursą VU Filologijos fakultete. Stažuočių Anglijoje metu buvo susipažįstama su vertimo žodžiu dėstymo metodika, aparatūra, mokomųjų kabinų išdėstymu.

Per tą laikotarpį patys vertimo patirties įgiję ir entuziastingi dėstytojai nutarė savo iniciatyva studentus mokyti vertimo žodžiu. Vokiečių kalbos studentai vertimo žodžiu užduotis atlikdavo per leksikos paskaitas. Dvejus ar trejus metus buvo dėstomi specialieji vertimo žodžiu kursai rusų ir anglų kalbų studentams. Vėliau atsirado vertimo profesinių studijų kursas, į kurį buvo atrinkti studentai. Vilniaus universitete Vertimo studijų katedra buvo įsteigta 1997 metais. Jos pirmuoju vedėju buvo paskirtas Dr. Vytautas Vaišnoras. Jam teko vadovauti pirmąjį ir sunkiausią Vertimo studijų katedros įtvirtinimo dešimtmetį.

Parengė Lina Kubertavičiūtė

Už suteiktą informaciją straipsnio autorė dėkoja dr. Vytautui Vaišnorui, Rimantui Remeikai ir dr. Romui Dailidėnui

Comments are closed.

S. Konarskio g. 8 - 40, LT-03122 Vilnius | Sąskaitos numeris LT437044060007941296 | info@lkva.lt
© 2014-2017 vertejuasociacija.lt | logo © SvegliaDesign