Interviu su Helen Campbell ir Dicku Flemingu

Helen Campbell ir Dickas Flemingas yra patyrę konferencijų vertėjai ir vertimo žodžiu dėstytojai, kelis dešimtmečius dirbę Europos Komisijos Vertimo žodžiu generaliniame direktorate Briuselyje. O šįsyk, jaukioje Vilniaus Senamiesčio kavinukėje, su šiais šiltais, besišypsančiais, šmaikščiais vertėjais profesionalais šnekučiuojamės apie jų profesinį kelią, vertėjo žodžiu asmenybės ir darbo ypatumus, apie linksmus nutikimus, ilgam įstrigusius atmintyje. Paprastai, nuoširdžiai ir įkvepiančiai.

Ar galėtumėte trumpai papasakoti, kaip tapote vertėjais, vertimo žodžiu dėstytojais ir kas Jus sieja su Lietuvos konferencijų vertėjų asociacija?

Helen Campbell (toliau H. C.): Universitete studijavau kalbas, ir, kurį laiką pagyvenusi Vokietijoje, išgirdau, kad tuometinė Europos Bendrija ieško kelias užsienio kalbas mokančių anglakalbių universiteto absolventų, kad galėtų juos parengti dirbti konferencijų vertėjais. Trumpai tariant, dalyvavau gebėjimų vertinimo teste, ir Europos Komisijos vyriausieji vertėjai, remdamiesi testo rezultatais, nusprendė, kad tinku būti mokoma dirbti vertėja žodžiu. Taigi, po mokymų išlaikiau priėmimo į darbą testą ir pradėjau dirbti. Buvo 1973-ieji, kai Jungtinė Karalystė įstojo į Europos Sąjungą, anuomet vadintą Europos Bendrija.

Po keleto metų darbo vertėjais įvairiausiuose Europos Komisijos ir Ministrų Tarybos posėdžiuose supratome, kad reikia tęsti vertėjų rengimą darbo vietoje (kaip buvau mokoma ir aš, tiesą sakant, buvau vienas „bandomųjų triušių“). Taip atsirado vidinis vertėjų rengimo kursas. Tuomet keliese praėjome mokymus apie vertėjų žodžiu rengimą (esu išklausiusi du ar tris tokius kursus). Taigi, dalį laiko dirbdavau posėdžiuose vertėja, o kitą dalį, – kuri darėsi vis didesnė, – mokydavau universiteto absolventus, pateikusius paraišką ir išlaikiusius gebėjimų vertinimo testą, kaip kadaise ir aš pati.

Klausėte, koks mano ryšys su Lietuvos konferencijų vertėjų asociacija? Keletą metų vyko vidinis vertėjų rengimo kursas. Po to Europos Komisijos Vertimo žodžiu tarnyba nusprendė žengti žingsnį pirmyn. Kadangi po 2004 m. posėdžiuose vartojamų kalbų skaičius smarkiai išaugo, užuot tęsus vidinį vertėjų žodžiu rengimą, kilo mintis išsiųsti keletą kvalifikuotų vertimo dėstytojų, ypač į naująsias valstybes nares, kad jie padėtų joms rengti vertimo žodžiu studentus, vėliau galėsiančius prisijungti prie mūsų ir dirbti Europos Sąjungos institucijose. Aš buvau viena iš tokių dėstytojų. Galbūt atsitiktinai manęs paklausė, ar nenorėčiau pagelbėti rengti vertėjus žodžiu visose trijose Baltijos šalyse. Tad dėsčiau Tartu universitete, Rygos universitete. Grįžtant prie Vilniaus, čia pirmąkart dėsčiau dar 2001-aisiais. O visa kita, kaip sakoma, jau istorija.

Dickas Flemingas (toliau D. F.): Baigęs universitetą, leidausi į darbo paieškas. Nenorėjau būti buhalteris ar dirbti Anglijos banke kaip daugelis kitų, universitete drauge studijavusių kalbas. Tuomet nugirdau apie galimybę dalyvauti kursuose, kuriuose darbui Europos Komisijoje rengiami vertėjai žodžiu.. Buvo žadama ne tik mokėti už tai, kad mokyčiausi vertimo žodžiu, bet, išlaikęs egzaminą, būčiau uždirbęs didžiulę sumą pinigų, net lyginant su darbo Anglijos banke užmokesčiu. Anuomet atlyginimai čia skyrėsi tris kartus. Taigi, pamaniau: „Ką gi, skamba visai neblogai, pabandysiu.“ Parašiau jiems, o man atrašė: „Labai gaila, kad universitete studijavote prancūzų ir rusų kalbas, nes Rusija dar neįstojo (į Europos Bendriją – aut. past.).“ Tuomet metams išvykau į Vokietiją, norėdamas patobulinti vokiečių kalbos žinias, nes maniškės anuomet buvo dvyliktoko lygio. Grįžau, išlaikiau gebėjimų vertinimo testą, o po to viskas vyko taip pat kaip Helen istorijoje.

Kalbant apie tai, kaip ėmiausi dėstymo, vertėjo darbas man patiko, bet maniau, kad būtų gerai jį derinti su kuo nors kitu, kad nereikėtų kasdien dirbti to paties. Kadangi man patiko mokyti, nusprendžiau prisijungti prie dėstytojų ir užsiimti tiek vertimu, tiek dėstymu. Kurį laiką vadovavau Helen minėtam vidinių mokymų kursui. Po to, jį sustabdžius, dirbau su pedagoginės pagalbos sistema, kurią nupasakojo Helen, vykau į universitetus jiems padėti.

Pereinant prie mano ryšio su Lietuva, atvykti (vesti vertimo į anglų kalbą kursų dirbantiems vertėjams – aut. past.) mane pakvietė Helen. Dalyvavau jau dviejuose mokymuose, man labai patiko.

Vertėjais žodžiu, tarp jų ir su jais dirbote daugelį metų. Jei pažvelgtume atgal, ar galėtumėte palyginti, kokie žmonės rinkdavosi šią profesiją anksčiau ir dabar? Ar matote skirtumų? O galbūt vertėjo „archetipas“, bėgant laikui, nekinta?

D. F.: Sakyčiau, norint dirbti vertėju žodžiu, reikia būti nuovokiam ir nekvailam. Bet nemanau, kad yra specifinis asmenybės tipas. Turbūt tiesa tai, kad, jei palygintume vertėjus raštu ir žodžiu, tipinis vertėjas raštu galbūt nebūtų toks ekstravertas kaip tipinis vertėjas žodžiu. Nors yra daugybė tylių, kuklių ir ne itin ekstravertiškų vertėjų žodžiu. Tad manyčiau, kad, kaip ir kiekvienoje profesijoje, įvairovė didelė, tik galbūt vidutiniškai esame ekstravertiškesni nei vertėjai raštu. Metams bėgant galbūt pasikeitė tai, iš kokios aplinkos ateinama į vertimą. Bet tai – jau kitas klausimas.

H. C.: Čia galėčiau pratęsti. Prisimenu tuos laikus, kai pradėjau dirbti vertėja – 1973 m. Tuometinis vertėjo portretas gerokai skyrėsi nuo to, ką matome šiandien. Pamenu, daugumai anglų kalbos vertėjų, su kuriais teko dirbti, anglų kalba nebuvo gimtoji. Jie buvo įvairiausių sričių specialistai, kai kurie net buvo vertę Niurnbergo tribunole. Taigi, nebūtinai baigę vertimo žodžiu mokslus. Tiesą sakant, dauguma buvo jų nebaigę. Vyresnioji karta mokėsi jau dirbdami. Dirbau su daug vyresniais ir gerokai labiau patyrusiais kolegomis, tad daug iš jų išmokau. Dar pridurčiau, kad tais senais gerais laikais (nors galbūt kam nors jie atrodo seni blogi laikai), aštuntojo dešimtmečio pradžioje, buvo ir, švelniai tariant, ekscentrikų. Turėjome neprastą rinkinuką labai spalvingų asmenybių – įvairiausių profesijų atstovų iš įvairiausių pasaulio kampelių. Sklando istorijos, – į kurias nesigilinsime, – apie labai neįprastą kai kurių iš jų būdą. Pagalvojus apie pastaruosius dvidešimt metų, kai priimame dirbti vertėjus žodžiu, – ne vien anglų kalbos, bet ir kitų kalbų, – dažniausiai jie yra filologijos studentai (ne visuomet, bet dažniausiai), rimti žmonės, apgalvoję įvairias karjeros galimybes, dažnai svarstę apie vertimą tiek raštu, tiek žodžiu, pasidomėję šiomis profesijomis, ir įdėję daug tikslingų pastangų, norėdami tapti vertėjais žodžiu. Taigi, tiek daug „įdomių“ vertėjų, kiek anksčiau, nebepasitaiko. Dabartiniai vertėjai – rimtesni. Nors, mano galva, būtų idealu, jei būtų tiek vienokių, tiek kitokių. Tačiau tai – tik mano nuomonė.

Ar nuo tada, kai pradėjote dirbti šį darbą, pasikeitė vertėjui žodžiu būtini įgūdžiai ir gebėjimai?

H. C.: Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kokia buvo mano kalbų kombinacija – o ji anais laikais buvo gana standartinė. Mokėjau prancūzų ir vokiečių kalbas, kurių mokiausi mokykloje ir jas studijavau universitete. Po to mums, dirbusiems Europos Sąjungos Vertimo žodžiu tarnyboje, pasisekė, nes turėjome progų išmokti reikiamų naujų ES kalbų. Mums buvo rengiami kursai, organizuojamas kalbų mokymas, taip pat sudaromos galimybės kurį laiką (dažniausiai tris mėnesius) pagyventi šalyje, kurios kalbą mokėmės. Tai buvo didžiulis privalumas. Kalbant apie įgūdžius ir gebėjimus, nemanau, kad jie labai pasikeitė. Kaip minėjau, anksčiau buvo nemažai „personažų“, kurie vertimo mokėsi jau dirbdami vertėjais, tuo tarpu šiais laikais dauguma yra baigę vertimo žodžiu studijas. Jei konkrečiau, iš vertėjo tikimasi konkrečių gebėjimų: komunikuoti, analizuoti, klausyti, įžvelgti esmę ir pan. Visa tai buvo svarbu tiek anksčiau, tiek dabar. Vis dėlto, kalbant apie šiuos laikus, pridurčiau spartą. Greitas pranešėjų kalbėjimas atitinkamai reikalauja greičio ir iš vertėjo. Tai dabar labai aktualu. Privalu būti greitam: greitai skaityti, greitai suprasti mintį. Mano laikais buvo kitaip. Ir, žinoma, tiems, kurie laisvai naudojasi technologijomis, bėdų nekyla. Jaunimui dažniausiai technologijos sunkumų nekelia. Tuo tarpu kai kuriems mūsiškiams teko viso to išmokti, mums sunkiau prisitaikyti prie naujų technologijų – ekranų, „Kalbų bankų“, įvairiausių IT priemonių. Man tai sunkoka. Tad į sąrašą įtraukčiau ir šį gebėjimą.

D. F.: Pritariu Helen. Gebėjimai naudotis informacinėmis technologijomis labai praverčia. O jų neturėdamas, imi jaustis šiek tiek atsiliekantis. Technologijų naudojimas iš tiesų yra naujas gebėjimas. Baziniai gebėjimai – klausymas, supratimas, komunikavimas. Dar vienas dalykas, su kuriuo susiduriame dabar, ko nebūdavo prieš keletą dešimtmečių, – skaitomos kalbos. Čia kalbame ne vien apie greitį, bet ir apie tai, kad tai yra iš anksto parašytos kalbos, dažnai – literatūriniu stiliumi, jose gausu informacijos, dažnai jos perskaitomos be jokios intonacijos ar jausmo. Taigi, iš tiesų tokiu atveju komunikacija nevyksta. O mums tenka visa tai suvaldyti. Tai – labai sunku. Taigi, toks yra vienas didžiausių iššūkių šiais laikais. Kalbant apie kalbų, iš kurių verčiama, skaičių, man taip pat sudėtinga rasti reikiamą vertėjo pulto mygtuką – atpažinti, kokia kalba kalbama ir įsijungti teisingą vertimo kanalą. Bet tai galbūt dėl to, kad esu jau vyresnio amžiaus vertėjas (juokiasi).

Kas, Jūsų nuomone, daro didesnę įtaką – vertėjo asmenybė lemia vertimo rezultatą ar vertėjo darbo pobūdis formuoja asmenybę? Kitaip tariant, galbūt sykį tapęs vertėju žodžiu, niekada nebebūsi toks, koks buvai anksčiau?

D. F.: Čia, manyčiau, slypi du klausimai. Negalima vienareikšmiškai atsakyti, „kuris kurį“. Manau, tiesa ir viena, ir kita. Be abejo, labai bendraujančio, gyvybingo žmogaus asmenybė atsispindės ir jo vertime. Kaip ir tokio vertėjo, kuris yra labiau atsipalaidavęs ar susirūpinęs. Nors ne visada, nes yra pasitaikę atvejų, kai vertėjas kasdieniame asmeniniame gyvenime yra visiškai kitoks nei vertėjų kabinoje, kurioje staiga tampa gyvybingesnis ar atvirkščiai – rimtesnis. Tačiau kalbant bendrai, prigimtinis temperamentas atsispindi ir vertime. Antroji klausimo dalis – ar svarbiau tai, kiek darbo pobūdis pakeis ar suformuos asmenybę. Tai, mano galva, jau kita tema. Aš pats jutau, kad kitų žmonių minčių vertimas neviešinant savo paties pamąstymų man tiko. Neketinau pakeisti pasaulio, todėl jaučiausi gerai, kartodamas kitų mintis ir padėdamas jiems vieniems kitus suprasti. Taigi, nesakyčiau, kad darbas mane pakeitė, greičiau tik patvirtino mano tikrąją prigimtį. Nors po kurio laiko aš taip pat pajutau, kad būtų malonu veikti ką nors kita, norėtųsi šiek tiek pokyčių, todėl pasirinkau mokyti, retkarčiais užsiimdavau administracine veikla. Tačiau nemanau, kad visa tai mane pakeitė. Tiesiog man toks darbas buvo tinkamas. Kitus jis galbūt būtų paveikęs kitaip. Kad ir kaip ten būtų, klausėte, ar tapęs vertėju žodžiu, pasikeiti. Manau, kad gyvendami žmonės keičiasi nuolat. Tad niekada nelieka visiškai tokie pat. Kita vertus, niekada netampa ir visiškai kitokie. Nemanau, kad vertimas žodžiu skiriasi nuo kitų profesijų, nes gyvenime žmogus nuolat keičiasi, kartu tam tikrose srityse išlikdamas ištikimas pats sau.

H. C.: Visiškai sutinku su Dicku dėl to, kad asmenybės tipas veikia vertimą. Iš tiesų retai kada, klausydamas skirtingų vertėjų, išgirsi visiškai identišką vertimą. Ir, be abejo, vieni yra energingesni nei kiti, o tai priklauso ir nuo vertėjo stiliaus, tautybės, tautinių ypatybių. Turbūt italai vertėjai kai kuriais atvejais yra gyvybingesni nei, tarkime, suomiai. Nors apibendrinimų daryti nenoriu. Kalbant apie tai, ar vertimas žodžiu pakeičia žmogų, ar pakeitė mane, mus, – tam tikra prasme, taip. Prieš pradėdama mokytis vertimo žodžiu, buvau gana nedrąsi (mane pažįstantiems tai gali nuskambėti netikėtai). Bijojau kalbėti viešai. Tačiau išmokau. Ir ne tik išmokau, bet ir labai pamėgau. Tad tai buvo didelis pokytis, kuris, manau, nebūtų įvykęs, jei nebūčiau tapusi vertėja žodžiu. Be to, Dickas teisus, sakydamas, kad nesvarbu, ką dirbtume, vis tiek visi nuolat keičiamės. Mus veikia ne vien darbas. Dickas sakė, kad jam kitų mintis versti patiko. Man taip pat, pirmus penkerius ar šešerius metus. Po to noras tai daryti dingo. Kadangi vertėja žodžiu jau buvau išdirbusi apie penkiolika metų, tai, kad privalėjau tiesiog klausyti ir versti kitų mintis, ėmė mane erzinti. Panorau užsiimti kitokia veikla, vadovauti savo pačios projektui, kur pati būčiau atsakinga, galėčiau rinktis darbo valandas, kad galėčiau dirbti tada, kai esu žvaliausia. Bėgant metams, pastebėjau, kad prievolė gyventi pagal kitų dienotvarkę mane ėmė šiek tiek slėgti. Tokie, mano manymu, buvo mano pokyčiai.

Ar kada gailėjotės pasirinkę šią profesiją?

D. F.: Ne.

H. C.: Kartais taip. Nors nežinau, ką kita būčiau veikusi. Negaliu sakyti, kad būčiau norėjusi tapti smegenų chirurge, virtuvės šefe, mokslininke ar pan. Nėra kito darbo, kurį būčiau tikrai norėjusi dirbti. Nebent tik susikrauti didelius turtus, bet tai turbūt nesusiję su konkrečia profesija. Nors Dicko pradžioje minėta bankininkystė galbūt būtų tam tikusi (šypsosi).

Ar jūsų darbe yra pasitaikę kritinių situacijų, kai jautėte, kad nuo to, kaip išversite kalbantįjį, kokią pasirinksite intonaciją, formuluotę, žodyną, priklausys, ar derybos bus sėkmingos, ar įsiplieks konfliktas?

H. C.: Ne, iš tiesų ne. Galbūt todėl, kad dirbau tik Europos Sąjungos kontekste. Žinoma, teko versti ir derybose, bet nepasakyčiau, kad mano žodžiai būtų turėję lemiamą svorį. Kaip Europos Sąjungos institucijų vertėjai, buvome labai apsaugoti. Nesvarbu, ką pasakytume, net jei būtume ne visai teisingai supratę ar suformulavę, visada buvome „apdrausti“, nuo mūsų žodžių žemė nebūtų tapusi plokščia, nebūtų kilęs karas ir panašiai. Manau, visiškai kitaip yra vertėjams, dirbantiems, tarkime, karo zonose, pavojingose vietovėse, tiems, kurie turi galvoti, kaip verčia, ar net koreguoti savo vertimą, kitaip jiems grėstų likti ne tik be darbo, bet ir be galvos. Yra daug pavyzdžių, kur vertimas žodžiu yra gana rizikinga profesija. Bet man taip nebuvo.

D. F.: Sutinku, nes, dirbdamas konferencijų vertėju tarptautinėje organizacijoje, dirbau tiems, kurie pratę dirbti su vertėjais. Todėl, nors kartais „persūdydavau“ ar suklysdavau, jie arba to nepastebėdavo, arba sugebėdavo perskaityti tarp eilučių ir patys viską suprasti teisingai. Ir kai norėdavo derybų metu pasiekti susitarimą, taip ir padarydavo. Vertėjai nebūtų tam sutrukdę. Tačiau laisvai samdomų viešojo sektoriaus vertėjų situacija visai kitokia. Pabrėžę kiek kitus dalykus nei originale taip, kad, pavyzdžiui, jūsų klientas prieglobsčio prašytojas jo bylą nagrinėjančiam pareigūnui pasirodytų iš neigiamos pusės ar agresyvokas, svarstykles galėtumėte nusverti savo kliento nenaudai. Tad, manyčiau, galimybė padaryti klaidą, galinčią nulemti kito likimą, yra daug didesnė verčiant viešajame sektoriuje nei dirbant konferencijų vertėju.

Ar galėtumėte pasidalinti keletu linksmų nutikimų ar prisiminimų iš vertėjo darbo, kurių niekada nepamiršite?

D. F.: Galėčiau papasakoti apie savo Miuncheno nuotykį. Dirbau susitikime, kuris buvo kažkaip susijęs su saugumo reikalais. Tai buvo Vidaus reikalų ministrų susitikimas Vokietijos pirmininkavimo (ES Tarybai – aut. past.) metu, todėl viskas vyko Miunchene. Be abejo, buvo imtasi daugybės saugumo priemonių, susitikimas vyko Landtage, federalinės žemės parlamente. Žinojome, kad pietauti vyksime kažkur kitur. Tačiau, saugumo sumetimais, mūsų neinformavo, kur, o į vietą turėjome būti nuvežti autobusu. Viskas atrodė puiku. Tačiau prasidėjus pietų pertraukai, visus ėmė skubinti vykti, o mane ėmė mirtinai „šaukti gamta“. Ėmiau dairytis išvietės, kurios anksčiau nebuvau užmatęs, o ji pasirodė esanti tolokai. Kai grįžau, nieko jau nebebuvo, autobusas buvo išvykęs. Paklausiau apsaugos darbuotojų ir sužinojau, kad visi išvyko į kažkokį alaus rūsį. Ką gi daryti? Čiupau savo krepšį, užrašų bloknotą ir išskubėjau per tiltą miesto centro link. Perėjau visus Miuncheno alaus rūsius. Patikrinau juos vieną po kito, visur klausdamas: „Ar čia nėra didelės grupės žmonių?“ Užtrukau beveik valandą, kol galų gale radau reikiamą alaus rūsį. Kai, šlapias nuo prakaito, įžengiau pro duris, Vokietijos ministras kaip tik stojosi rėžti pietų baigiamąją kalbą. Taigi, išsitraukiau bloknotą ir ėmiau užsirašinėti. Štai, ką japonai vadina „pačiu laiku“. Turiu dar porą istorijų, bet perduosiu žodį Helen.

H. C.: Leiskite pagalvoti. Viena pirmųjų mano misijų, t. y. darbo išvykų už Briuselio, buvo taip pat į Miuncheną ir Alsbergą. Tai buvo dviguba kelionė. Turėjau versti tuometiniam Komisijos nariui iš Airijos, PaddyHillery, kuris vėliau tapo Airijos prezidentu. Reikėtų pastebėti – žavingas vyriškis! Jei neklystu, tuometinė mano darbo patirtis buvo apie du mėnesius, taigi iš tiesų buvau grynų gryniausia pradedančioji. Beje, šioje istorijoje svarbu paminėti, kad nekenčiu aukščio. Iš tiesų jo bijau, negalėčiau pažvelgti iš balkono žemyn. Taigi, visa vizituojančių aukštų pareigūnų grupė, įskaitant ir P. Hillery, buvo nuvežta prie funikulieriaus, kur, savaime suprantama, funikulieriumi turėjo pakilti į kalną, kad vokiečiai šeimininkai galėtų Komisijos nariui papasakoti, ką jis mato apačioje. Pamenu, kaip tuomet sau pasakiau: „Kokia laimė, kad man to daryti nereikia.“ Deja, reikėjo. Nes, be abejo (nors tai dar nebuvo man toptelėję į galvą), pagal vertimo misijose tvarką, kai tik komisarui prireikia vertėjo, šis privalo nedelsdamas prisistatyti. Žinoma, man nebeliko laiko pernelyg ilgai dėl to jaudintis ir mano aukščio baimę nustelbė tik nerimas, kad suklysiu ar nesugebėsiu deramai pasižymėti vokiečių šeimininkų pastabų. Džiaugiuosi, galėdama pasakyti, kad viskas baigėsi laimingai, saugiai pakilome ir nusileidome. Nors iki šiol negaliu pakęsti funikulierių.

Eilė tau, Dickai, o po to papasakosiu dar vieną nutikimą.

D. F.: Galėčiau pasakoti be galo be krašto. Man visada labai patikdavo klausytis vertėjų išsisukinėjimų po ilgų pauzių. Retkarčiais tai pasitaikydavo kitiems, bet viena iš frazių, kurią leptelėjau pats, delegatus, manau, pralinksmino. Versdamas, užstrigau ties prancūziška fraze, tiksliai nebepamenu, kokia. Išvertus pirmąją jos dalį, stojo ilga nejauki pauzė. Pirmoji dalis skambėjo taip: „Nenusimaukite kelnių…“ Tuomet sekė ilga tyla, visi, žinoma, laukė, kas bus toliau. Ėmė dairytis, o aš puoliau į neviltį ir leptelėjau: „kol nepamatysite jų akių baltymų.“ Visi ėmė leipti juokais. Helen, ar norėtum pratęsti?

H. C.: Dar viena. Abu turime tiek istorijų, kad užtektų parašyti knygą. Vėlgi, prieš pradėdama pasakoti, turėčiau pasakyti, kad esu iš tiesų niekam tikusi virėja. Tiesą sakant, visai negaminu maisto, nes šioje srityje esu beviltiška ir visaip stengiuosi to išvengti. Taigi, buvau misijoje Prancūzijoje, Prancūzijos pirmininkavimo (ES Tarybai – aut. past.) metu. Vyko neformalus ministrų susitikimas, tad jis labiau panėšėjo į turistavimą nei į rimtų klausimų sprendimą. Renginio šeimininkas buvo Prancūzijos ministras, net nepamenu, kokios srities. Galbūt energetikos, nors galvos neguldyčiau. Šiaip ar taip, lankėmės jo apygardoje. Minėtasis ministras buvo pakvietęs visus delegatus, daugelį lydėjo sutuoktiniai, tad banketas buvo didelis, dalyvavo gausybė žmonių. Kaip žinome, prancūzai be galo didžiuojasi savo reputacija gastronomijos srityje, savo puikia virtuve. Taigi, ministras buvo pasiryžęs visiems pademonstruoti jos nuostabumą. Be to, reikėtų pridurti, kad jis turėjo nuosavą vynuogyną. Vakarienės pradžioje jo paklausiau (kaip, kaip žinia, vertėjui privalu): „Ministre, ar ketinate vakarienės pabaigoje ar jos metu kreiptis į susirinkusiuosius?“ „Tikrai ne“, – užtikrino jis mane. „Ramiai valgyk ir gerk, atsipalaiduok, kalbų tikrai nebus.“ Čia reikėtų pasakyti: „Niekada nepasitikėk politiku.“ Nes, be abejo, vakarienė buvo be galo ilga ir prašmatni, nė nepamenu, kelių patiekalų. Buvo patiekta daugybė vyno iš Ministro vynuogyno, kurį gėrė visi, įskaitant ir jį patį. Po to ministras atsistojo, jau gerokai įraudęs, ir pradėjo kalbą. Kaip žinome, bloknotus ir rašiklius visuomet nešiojamės su savimi, tad nuskubėjau per salę, kad geriau jį girdėčiau, ir ėmiau užsirašinėti. Kalba buvo ilga, tad man teko mandagiai ir diplomatiškai – kaip esame mokomi – jį pertraukti, kad galėčiau kaip galėdama trumpiau išversti maždaug 150-ies žmonių auditorijai. Ministrui baigus, kai jau maniau, kad ir mano darbas baigtas, jis atvedė virėją – sukaitusį ir suprakaitavusį šefą, ką tik pagaminusį šią nesibaigiančią vakarienę. Ir paprašė jo nupasakoti, kaip ruošė vakarienę ir iš ko pagamintas kiekvienas patiekalas. Ir štai, aš ir vėl su bloknotu rankoje, bepasakojanti apie ungurio dalis ir tritonų uodegas – įvairiausius nuostabiausiai patiektus keisčiausius dalykus. Kaip jie buvo marinuojami, ar buvo vartomi kepant, ar buvo apvirti – su visais virtuvės terminais. Pristatinėdama šefo patiekalus, stengiausi iš visų jėgų. To rezultatas – po pristatymo prie manęs priėjo britų delegatas ir tarė: „Šaunuolė, iš karto matau, kad mėgstate maistą ir greičiausiai esate puiki virėja.“ Tai rodo, kad nemažą šios profesijos dalį sudaro blefavimas.

D. F.: Pamenu, sykį su Europos Komisijos pirmininku Ž. Deloru ir jo Komisijos nariais vykome į darbinę savaitgalio išvyką. Būtent Ž. Deloras įvedė tradiciją kartkartėmis išvykti savaitgalio išvykoms, norint pabėgti nuo kasdienių reikalų, ir savaitinius posėdžius, skirtus ilgalaikių klausimų svarstymui. Tačiau Ž. Delorą labai traukė netoli Briuselio stūksančios niūrokos pilys. Pamenu, kartą dirbome vienoje iš tokių pilių, kur vertėjų kabinos buvo įrengtos beveik Komisijos nariams virš galvų. Buvo popietė. Papietavus, sekė kelios gana ilgos, padrikos, migdančios kalbos. Dirbo mano kolega. Po kiek laiko viduryje sakinio jis staiga nutilo. Pamaniau, kad jis padarė pauzę ir nėra ko nerimauti. Bet pasisukęs pamačiau Komisijos narį iš Didžiosios Britanijos, įsistebeilijusį į mūsų kabiną, buvusią vos per porą metrų nuo jo. Staiga supratau, kad mano kolega miega! Pamaniau: „Ką gi daryti?“ Kumštelėjau jį. Jis nubudo ir ramiai pabaigė pradėtą sakinį! Štai, kur tikras profesionalas.

Pabaigai linksmas klausimas: jei vertėją turėtumėte palyginti su gyvūnu (pvz., paukščiu), kas tai būtų?

H. C.: Sakyčiau, chameleonas. Dėl akivaizdžių priežasčių.

D. F.: Kai versti sekasi puikiai, esi tarsi sakalas: sklendi viršum, viską matydamas. O kitą akimirką jau esi lyg ant kranto išmesta žuvis – visiškai sutrikęs ir pasimetęs. Taigi, vertėją palyginčiau ne su vienu, bet su daug skirtingų gyvūnų.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi LKVA narė Rasa Marija Galkytė

Comments are closed.

S. Konarskio g. 8 - 40, LT-03122 Vilnius | Sąskaitos numeris LT437044060007941296 | info@lkva.lt
© 2014-2017 vertejuasociacija.lt | logo © SvegliaDesign