AR GALI BŪTI… „VAIZDO VERTIMAS“? APIE AUDIOVIZUALINĮ VERTIMĄ IR JO ĮDOMYBES. II DALIS

Kas yra garsinis vaizdavimas?

Dr. Laura Niedzviegienė. Mano pagrindinė sritis, kryptis ir profesinio gyvenimo centras yra garsinis vaizdavimas akliesiems. Būtent 2014 metais pirmą kartą Lietuvos audiovizualinio vertimo istorijoje į studijų procesą įtrauktas garsinis vaizdavimas. Nuo pat pradžios dėstau tą dalyką. 2014 metų vasarą kartu su tuomete katedros vedėja D. Satkauskaite važiavome į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą (LASS) ieškoti kontaktų, nes norėjome, kad viskas būtų pritaikoma ir panaudojama, neliktų teoriniame lygmenyje. 2014 rudenį, po susitikimo su LASS, pradėjome su studentais dirbti prie mažų projektukų, animacinių filmukų, filmų ištraukų, muzikos vaizdo klipų. Viskas prasidėjo nuo mažų kūrinėlių, kuriems buvo rengiamas garsinis vaizdavimas, o po to perėjome prie stambesnių.

Taigi, kas tas garsinis vaizdavimas? Tai – vizualinės informacijos perteikimas žodžiu. Tai reiškia, kad žiūri audiovizualinį produktą, skenuoji pagrindinę vizualinę informaciją, kas svarbiausia siužetui suprasti, ir perteiki viską sakytine kalba. „Gyviems“ produktams – teatro spektakliams, sporto varžyboms, įvairioms ceremonijoms (popiežiaus kalboms, mišioms, karališkosios šeimos įvykiams) komentuoti taikomas „gyvas“ garsinis vaizdavimas, komentuojama paties proceso metu, o įrašytiems, statiškiems kūriniams – įrašytas, užklotas ir į originalaus kūrinio garso takelio pauzes įdėtas komentaras. Mes galime kalbėti tik ten, kur nekalba personažai ir kur nėra svarbių foninių garsų, todėl labai susiaurėja laukas, t. y. laiko tarpas, kuriame gali reikštis, o kai kada tegali pasakyti tik vieną žodį, nes negali ištempti filmo, turi taikytis ten, kur yra pauzės, kalbėti tai, kas svarbiausia, ir, aišku, ta kalba turi būti sodri, talpi, vaizdinga – negali būti jokio tuščiažodžiavimo, nes tam tiesiog nėra laiko. Kita vertus, nematančiam žiūrovui greitai nusibostų toks sausas bei paviršutiniškas komentavimas, ir jis tikriausiai išvis išjungtų tokį filmą. Taigi mūsų tikslas yra įtraukti, sudominti ir priversti iki galo išklausyti viską. Kaip sakiau, pradėjome nuo mažiausių darbų, nuo smulkių projektėlių, o pirmas stambesnis darbas buvo 2015 metais vykęs Europos golbolo čempionatas, kurio metu mūsų studentai komentavo gyvai lietuvių ir anglų kalbomis būtent akliesiems. Sporto varžybos buvo komentuojamos ne taip, kaip mums įprasta, bet kuo labiau orientuojantis į vizualųjį sluoksnį, kuo mažiau nukrypstant į kontekstą bei papildomą informaciją ir kuo daugiau koncentruojantis į tai, kas vyksta sporto aikštelėje. Tos varžybos kartu su komentarais buvo transliuotos internetu. Tų pačių metų rudenį kartu su audiovizualinio vertimo studentais pritaikėme mums pirmą teatro vaidinimą akliesiems – Gintaro Varno spektaklį „Biografija: vaidinimas“. Tai buvo pirmas toks mūsų atėjimas į teatrą, o dabar savo „kolekcijoje“ jau turime penkis spektaklius su garsiniu vaizdavimu (vienas iš jų – vaikams). Iš viso Lietuvoje jų yra 11, nes nuo 2012 metų LASS dar iki mūsų vykdė teatro spektaklių pritaikymo žmonėms su regos negalia projektą, dirbo su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru ir su Rusų dramos teatru. Visus tuos šešis ankstesnius spektaklius žmonėms su regos negalia komentavo aktorė Adrija Čepaitė, o nuo 2015 metų paprašėme LASS tą vairą perduoti mums, kad galėtume mokytis realioje aplinkoje. Jeigu kalbėtume apie garsinio vaizdavimo istoriją Lietuvoje, tai 2012 metais pasirodė pirmas lietuviškas filmas su garsiniu vaizdavimu, mes niekaip nesame prie to prisidėję. Režisierius Saulius Drunga su komanda pritaikė savo filmą „Anarchija Žirmūnuose“. Tai buvo pirmasis filmas su papildomais komentarais, skirtais žmonėms su regos negalia. Kalbant apie mūsų darbus – 2017 metų pabaigoje baigėme savo pirmą ir kol kas vienintelį filmą su garsiniu vaizdavimu. Su audiovizualinio vertimo studentais pritaikėme Lietuvos kino klasikos filmą – Arūno Žebriūno „Gražuolę“. Jis yra LRT mediatekoje prieinamas visiems, galima pasiklausyti ir pasižiūrėti. Tokie stambiausi mūsų darbai.

O kas yra garsinis knygų vaizdavimas?

Dr. L. Niedzviegienė. Knygų garsinis vaizdavimas – tai ne tik jų įskaitymas, bet ir informacijos modifikavimas bei pritaikymas. Tai reiškia, kad į garsinę knygą dar yra įterpiama informacija apie iliustracijas, schemas, diagramas ir t. t. Tai, kas nenuskaitoma balso sintezatoriumi, turi būti pateikta kažkaip kitaip, nes jeigu turi elektroninį vadovėlį, sintezatoriumi gali nuskaityti tekstą, bet nesužinosi, kas yra lentelėse ir paveikslėliuose, tiesiog sintezatorius negalės to nuskaityti. Studentai aprašo visa tai žodžiu.

Kur taikoma ši sritis – vadovėliams, moksliniams veikalams?

Dr. L. Niedzviegienė. Ir grožinei literatūrai – taip pat. Pavyzdžiui, vaikų knygų iliustracijos aprašomos. Popierinėms ar elektroninėms knygoms reikia įvaizdinimo – ne visuomet užtenka tik teksto.

Prof. dr. D. Satkauskaitė. Taip pat populiarėja apsipirkimas internetu. Viską, kas užrašyta, aklieji gali girdėti naudodami sintezatorių, bet dažniausiai tiesiog įdėta produkto nuotrauka ir parašoma jo kaina, tad jie nežino, kas čia parduodama, todėl reikalingi daikto, rūbo ar baldo aprašymai.

J. Astrauskienė. Šitoj srity mes dar smarkiai atsiliekame net, sakykime, nuo savo kaimynų lenkų. Jie, pavyzdžiui, turi specialią programėlę, pritaikytą muziejams, kurią kūrė mokslininkų komanda. Aklasis muziejaus lankytojas – nors, tiesą sakant, ir nebūtinai aklasis – gali ją parsisiųsti. Aš pati ją instaliavau, ji yra labai įdomi. Atvykus į miestą, ji pateikia visus muziejus, kur galima nueiti, ir tada tiesiog gali klausyti atskirų parodų garsinio vaizdavimo. Rodos, kad vaikštai su gidu, kuris tau pasakoja. Manau, tokia praktika labai įdomi. Mes taip pat bandome daryti tokį projektą. Sukurti pilotinį modelį, kaip Lietuvoje būtų galima pritaikyti parodų medžiagą akliesiems ir silpnaregiams.

Dirbate su konkrečiais muziejais ar su visais?

J. Astrauskienė. Šitame projekte numatyta Nacionalinė dailės galerija ir viena projektų erdvė Kaune.

Kuo toks gidas skirtųsi nuo paprasto, muziejaus turimo garsinio gido?

Dr. L. Niedzviegienė. Vizualinės informacijos perteikimo lygiu, t. y. kiek vizualinės informacijos įdėta į vieną ar kitą aprašą. Tuose paprastuose garsiniuose giduose daugiausia kalbama apie kūrinio istoriją, kontekstą ir tuos abstraktesnius, bendresnius dalykus, o gidas akliesiems turi perteikti daugiau informacijos, kas matoma tame kūrinyje. Aišku, kalbama apie spalvas, apie nuotaiką, apie medžiagas, iš ko tai padaryta. Eksponatų negalima liesti rankomis, o akliesiems tai yra vienas geriausių pažinimo būdų. Tačiau tikriausiai reikėtų aprašymo, kuris tiktų visiems. Dabar ypač gaji universalaus dizaino idėja ir, ko gero, ji teisingiausia. Kuo didesnei auditorijai tai skirta, tuo didesnė tikimybė sulaukti kuo daugiau lankytojų ir kuo didesnio grįžtamojo ryšio.

Aš dar norėčiau pereiti prie paprastų filmų įgarsinimo ir subtitravimo, nes, skaičiau, šalys yra skirstomos pagal tai, ar filmai yra subtitruojami, ar įgarsinami ant viršaus. Kaip jums atrodo, kodėl Lietuva pasirinko įgarsinimo politiką? Ir kodėl išskirta rusų kalba – ja rodomi filmai yra subtitruojami?

J. Astrauskienė. Jeigu visuomenė išsakytų poziciją, kad nori subtitrų, manau, televizija būtų priversta jos laikytis. Posėdyje, kuriame dalyvavome, buvo išdėstyta tokia pozicija: televizijos padarė tyrimus ir nusprendė, kad Lietuvos publika nepalankiai žiūri į subtitrus.

Prof. dr. D. Satkauskaitė. Aš manau, kad situacija keičiasi, nes visuomenė keičiasi. Jaunimas kalba apie tai, kad jam paprasčiau žiūrėti filmus su subtitrais. Mes tik hipotezę keliame, nes nesame atlikę išsamesnių tyrimų, bet manome, kad jaunimas palankiau žiūri į subtitrus negu užklotinį vertimą. Vyresnioji karta palankiau vertina užklotinį vertimą, nes jiems sunkiau skaityti, raidelės per mažos, jai sunkiau sukoncentruoti dėmesį į vaizdą ir į skaitymą. Be to, daugelis žmonių vienu metu yra įpratę daryti daugiau darbų, tarkim, mama verda košę, mezga kojines ar dar kažką veikia, tai jeigu filmas yra su užklotiniu vertimu arba dubliuotas, galima atlikti keletą darbų vienu metu ir nereikia sekti subtitrų. Mes darėme visų trijų pagrindinių būdų – subtitravimo, dubliavimo ir užklotinio vertimo – tyrimą, klausėme žiūrovų, kokius mato pliusus ir minusus. Dubliavimo pliusai buvo įvardyti tokie: leidžia labiausiai atsipalaiduoti, leidžia labiausiai įsijausti. Taip pat lietuvius labai žavi žinomų lietuvių aktorių balsai. Prodiuseriai išnaudoja tą žiūrovų silpnybę ir užrašo didelėmis raidėmis, kad, tarkim, filmą įgarsino Rolandas Kazlas. Tačiau dubliavimo minusas yra tas, kad negalima mokytis ar tobulinti užsienio kalbos žinių. Užklotinis vertimas, mano nuomone, yra įpročio reikalas – lietuviai yra pratę girdėti užklotinį vertimą, kai, pavyzdžiui, Švarcnegeris kalba Valinskienės balsu. Toks vertimas turi daug minusų: nesureguliuoti balsai, originalas yra pakankamai garsus ir trukdo girdėti lietuvišką vertimą, balsai susipina, vertimas vėluoja.

O kodėl rusiški filmai paliekami su subtitrais?

Prof. dr. D. Satkauskaitė. Manau, čia yra pereinamasis laikotarpis, kol dar didelė žiūrovų dalis pakankamai gerai moka rusų kalbą. Natūralu, kad jaunimas, kuris geriau moka anglų kalbą, yra labiau linkęs žiūrėti angliškus filmus su subtitrais. Kita vertus, televizijos orientuojasi ne į pačius jauniausius žiūrovus, nes jaunimas iki 18 metų apskritai retai žiūri televizorių. Jis eina į kino teatrus, žiūri laidas ar filmus internete. Be to, žinoma, reikia nepamiršti kainos. Dubliažas yra gerokai – gal net 10 kartų – brangesnis.

Ir pabaigai: ar jūs galite ramiai žiūrėti subtitruotus filmus? Ar ieškote klaidų ir neatitikimų?

Dr. L. Niedzviegienė. Negalim. Tai yra profesinė liga. Ateini, atsisėdi kino teatre, ir pradedi visus kablelius taisyti, žodžius perdėlioji.

Doc. dr. J. Kerevičienė. O blogiausia, kad tuo užsikrečia visa šeima. Sėdi, taisai studentų darbus, redaguoji jų subtitrus, nerviniesi, tai paskui ir dukra grįžusi iš kino teatro sako: „Mama, tu neįsivaizduoji, tokie baisūs subtitrai buvo, būčiau pati geriau padarius. Per daug ženklų buvo – net vizualiai matėsi.“ Kartais net nereikia žiūrėti turinio, matai, kad forma negera – blogas sakinių segmentavimas.

J. Astrauskienė. Kai klausi studentų, kurie ateina į pirmą kursą, kodėl jie pasirinko audiovizualinį vertimą, 90 proc. atsako, kad negalėjo pakęsti blogo vertimo, todėl nusprendė, kad gali pakeisti situaciją, tačiau ne visą laiką galima kaltinti vertėją, nes dažnai mes verčiame, pavyzdžiui, turėdami tik tekstą ir nematydami vaizdo, nes, pavyzdžiui, filmas dar tik kuriamas, arba jį saugo autorinės teisės.

Ir jau tikrai paskutinis klausimas: ar jūsų pačių karjerose, ar studentų darbuose yra pasitaikę „nuvertimų“?

J. Astrauskienė. Vertėme filmą „Astrida“, buvo kalbama apie braškių lysves, t. y. bed, o kadangi medžiaga buvo duota ribotam laikui, mes ją su studentais peržiūrėjome, ir aš ją grąžinau. Kas neatėjo į paskaitą, tas medžiagos ir nematė. Paskui skaitau vertimą apie „braškinę lovą“. Būna tokių kuriozų, užtat sakau, kad audiovizualiniam vertėjui labai svarbu gauti ir tekstą, ir vaizdinę medžiagą.

Prof. dr. D. Satkauskaitė. Buvusi mūsų katedros vedėja pasakojo, kaip žiūrėjo dramatišką filmą, scena buvo tokia: vienas laikosi virš uolos pakibęs, kitas sako: „дай мне ручку“, o išverčiama – „duok man šratinuką“.

Dr. L. Niedzviegienė. Po filmo „Anarchija Žirmūnuose“ sulaukėme aklųjų klausimo, kodėl filme visuomet važinėja tas pats troleibusas. Jie įdėmiai klauso ir girdi visai kitaip negu mes. Kažkas iš aklųjų paklausė: „Negi visą filmą važinėjo vieninteliu troleibusu ir tuo pačiu maršrutu?“ Mat visą laiką girdėjosi tas pats garso takelis – tas pats ritmas ir ūžesys, o filmo kūrėjai apie tai net nepagalvojo – pasirinko garso takelį ir tiek.

Parengė Agnė Vaitasiūtė-Eidžiūnienė

Comments are closed.

S. Konarskio g. 8 - 40, LT-03122 Vilnius | Sąskaitos numeris LT437044060007941296 | info@lkva.lt
© 2014-2017 vertejuasociacija.lt | logo © SvegliaDesign